Author Archive

A. Jakubavičius apie inovacijų padėtį Lietuvoje: „Juk ne svarstyklės kaltos, kad parodo svorį“

DSC_0083Žinios, inovacijos yra varomoji valstybės jėga. Turinčios aiškią inovacijų politiką ir kryptingai siekiančios tikslo valstybės yra labiau ekonomiškai išsivysčiusios. Deja, bet Lietuva nėra tarp jų. Dažnai diskutuodami apie tai, kaip gerinti inovacijų būklę Lietuvoje pasitelkiame mažavertes ir didelio pokyčio neduodančias priemones, pamirštame, jog pirmiausia turėtume sutvarkyti sisteminius dalykus.

Interviu su Žinių ekonomikos forumo nariu, Lietuvos inovacijų centro projektų vadovu dr. Artūru Jakubavičiumi aiškinamės, kokios priemonės galėtų padėti Lietuvai tapti inovatyvesne šalimi.

Artūrai, turite sukaupęs didžiulę patirtį tiek teoriškai, tiek praktiškai dirbant su inovacijų politika. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės Lietuvos inovacijų sistemos problemos?

Atsakant į šį klausimą, visų pirma, reiktų apibrėžti – kas yra inovacijų sistema. Galima rasti n+1 apibrėžimų, bet bendru atveju galima teigti, kad inovacijų sistema – tai elementų ir ryšių tarp jų visuma, suteikianti paskatas ir galimybes efektyviai plėtoti inovacijas, siekiant didinti valstybės konkurencingumą, tiek ekonominėje, tiek socialinėje srityje. Jei panagrinėtume Lietuvos inovacijų sistemą, tai praktiškai egzistuoja visi esminiai „elementai“:

(i)     institucijos, teikiančios taip vadinamas inovacijų paramos ir inovacijų konsultavimo paslaugas (agentūros, inovacijų centrai, mokslo ir technologijų parkai; „Slėniai“, atviros prieigos centrai ir t.t.);

(ii)    intervencinės priemonės, kuriomis galima pasinaudoti plėtojant inovacijas (mokestinės lengvatos, finansinės paramos priemonės tiek inovacijų kūrimui, tiek inovacijų diegimui ir pan.).

Tačiau yra labai silpni, o kartais ir visiškai neegzistuoja ryšiai tarp inovacijų sistemos elementų. Būtent ryšių nebuvimas tarp sistemos elementų yra pagrindinė problema, kurią reiktų spręsti.

Antra problema, nėra įvardinta kokia inovacijų sistemos dalis ir kokia apimtimi turi funkcionuoti finansuojant viešosiomis lėšomis, o kuri – privačiomis. Pavyzdžiui, koks galėtų ar turėtų būti valstybės teikiamų bazinių inovacijų paramos paslaugų paketas, o kuri dalis galėtų būti palikta privačiam sektoriui.

Trečia problema, ilgalaikės vizijos nebuvimas. Tai yra, dabartinės sistemos elementų labai didelė įvairovė ir dubliavimasis, bei ryšių nebuvimas yra nulemtas fragmentiškomis valdžios intervencijomis, sąlygotomis vienais ar kitais rinkimų rezultatais, ar politinėmis nuostatomis.

Problemos nėra naujos. Daugelis kelia panašius klausimus, bet kartais diskusijoje pritrūkstame konkrečių priemonių situacijai keisti. Ką reikėtų daryti su pirmąja įvardinta problema – ryšiais tarp institucijų?

Pradėti reikėtų nuo įvardijimo – kas yra sistemos „savininkas“ (kokia valdžios institucija ar institucijos yra atsakingos už tai, kad sistema veiktų efektyviai). Sekantis žingsnis, inovacijų sistemoje dalyvaujančių institucijų sąrangos apibrėžimas. Čia tampa labai svarbus vertikalus priklausomybių ryšys tarp institucijų. Tai yra, kai mes kalbame apie efektyvią sistemos veiklą apimančia sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą, turime labai aiškiai ir vienareikšmiškai sutarti ir įvardinti kur yra kurios institucijos „daržas“, pavaldumas bei atskaitomybė. Turi būti aišku, kas ką papildo, kas kam atsiskaito ir kokios yra jų kompetencijų ribos. Trečia, reikalingos ilgalaikės programos, kurios apimtų sistemoje dalyvaujančių institucijų įveiklinimą – įtraukimą į atitinkamų veiklų vykdymą ar paslaugų teikimą.

Kas toliau? Sutvarkome ryšius tarp institucijų, suformuluojame viziją ir judame į priekį?

Sprendimų variantų aibė proporcinga tikslams bei turimiems ištekliams. Vien tiks vizijos ką norime pasiekti ir su kokia inovacijų sistema – nepakanka. Reikalingi adekvatūs, ištekliais pagrįsti sprendimai. Pavyzdžiui, kurias paslaugas ir kokia apimtimi valstybė įsipareigoja teikti pati – dalį paslaugų reikia apibrėžti kaip viešąsias paslaugas (bazinis paslaugų paketas), kurių teikimą turėtų užtikrinti valstybė, nes jos nėra patrauklios privačiam sektoriui. Čia panašiai kaip su visuomenės saugumo užtikrinimu – dalį funkcijų atlieka policija, dalį funkcijų – privačios kompanijos. Čia ypač svarbus yra ne viešųjų paslaugų mastas, kuris priklauso nuo valstybės išteklių, o tai, kad viešųjų paslaugų teikimas turi būti užtikrinamas nuolat, o ne fragmentiškai, tik tam tikrais laikotarpiais. Sustyguota sistema didintų ribotų išteklių panaudojimo efektyvumą.

Žiūrėdami į Europos Komisijos Inovacijų švieslentę galėtume pamanyti, jog Lietuva daro pažangą, nors ir nedidelę. Kaip Jūs vertinate tokius valstybių palyginimus – ar mes galime jais remtis ir adekvačiai planuoti tolimesnius tobulinimo žingsnius?

Jau ne vieną dešimtmetį diskutuojama ar Suminis inovacijų indeksas, ar Bendrasis vidaus produktas kaip rodikliai atspindi realijas. Bet kol kas pasaulyje nieko geresnio nesugalvojo. Juk ne svarstyklės kaltos, kad parodo svorį. Svarbu tai, kaip mes tai interpretuojame, vertiname bei priimame atitinkamus sprendimus, priklausomai nuo siekių. Panašiai yra ir su Inovacijų švieslente. Svarbu ne tik tai kokią vietą mes užimame pagal Suminį inovacijų indeksą, bet labiau tai – kokie atskirų rodiklių dydžiai, kiek jie svarbūs Lietuvai. Pavyzdžiui, kiek svarbu turėti tarptautinių patentų? Kokia jų ekonominė grąža? Gal didesnė grąža valstybei iš didėjančio įmonių, diegiančių inovacijas, skaičiaus? Manau, sutiksite, kad Lietuvai, vertinant jos potencialą, yra nerealu visose kryptyse padaryti proveržį, jau nekalbant apie to tikslingumą.

Kas galėtų paskatinti lietuvišką verslą kilti tarptautinėse vertės grandinėse?

Aklai lygindami save su kitomis valstybėmis, siekdami tapti lyderiais globalioje rinkoje  praleidžiame detales, kurios leistų priimti adekvačius sprendimus. Dažnu atveju, tai primena smėlio pilių statymą. Nerealūs siekiai yra blogiau nei mažesni, bet pasiekiami rezultatai, nes tai didina nusivylimą ir nepasitikėjimą. Pavyzdžiui, siekis Lietuvai tapti technologijų eksportuotoja. Ar tai realu? Nekalbu apie pavienius atvejus, bet mano galva, Lietuva greičiausiai netaps technologijų kūrėja ir eksportuotoja, gaunančią ženklią pajamų dalį. Ir kuo anksčiau tai suprasime, tuo daugiau galimybių galėsime išnaudoti dabar. Tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas ir nesiekti kilti į viršų vertės kūrimo grandinėse, bet reiktų orientuotis ne į pačių technologijų kūrimą, o į atitinkamų sprendimų ar atskirų elementų, skirtų technologijoms, kūrimą, įsiliejant į tarptautines technologijų vertės kūrimo grandines.

Tam, kad Lietuvos verslas kiltų tarptautinėse vertės grandinėse, natūralu, kad reikalingos žinios, ko pagrindu būtų kuriamos inovatyvios paslaugos ar produktai. Bet pradžiai reikia patekti į tas grandines. Konkurencija šioje srityje yra labai didelė. Tiek vienu, tiek kitu atveju ženklus postūmis galėtų būti iš inovacijų sistemos efektyvaus veikimo, teikiant atitinkamas paslaugas.

Kokių priemonių reikia imtis, kad atsirastų daugiau žinioms imlių įmonių?

Sako, kad žuvis neria kur giliau. Verslas – ten kur pelningiau. Tai natūralu, nes tokia verslo paradigma. Tarptautinė konkurencija sąlygoja, kad žinių dedamoji pelne vis didėja. Tai neišvengiama. Tačiau gana didelę reikšmę dar turi ir išteklių kaina bei kitos verslo plėtojimo sąlygos (darbo santykiai, darbo jėgos kompetencija, mokestinė aplinka, viešųjų paslaugų infrastruktūrą ir pan.). Visa tai sąlygoja žinioms imlių įmonių skaičiaus bei jų dedamosios ekonomikoje didėjimą. Norint padidinti žinioms imlių įmonių skaičių, reikalingi kompleksiniai sprendimai, kurių aibėje labai svarbią vietą užima inovacijų sistemos efektyvumo didinimas.

Be to, perdėtas valdžios dėmesys vienam ar kitam sektoriui, pavyzdžiui, pastoviai akcentuojant pavienius pasiekimus aukštųjų technologijų sektoriuje, ypač „atbaido“ pradedančius verslus plėtoti inovacijas tradicinės pramonės ar paslaugų sektoriuose. Todėl būtų tikslinga daugiau dėmesio skirti būtent jiems. Būtent tuose sektoriuose sukuriama didžioji dalis Bendrojo vidaus produkto, juose sukuriama didelė darbo vietų dalis, jų eksporto dalis yra didžiausia bendrose valstybės eksporto apimtyse. Ar atsiras „žvaigždė“ verslo pasaulyje labai mažai priklauso nuo valdžios intervencijos, bet daugumai kitų – tai reikšminga paspirtis tampant žiniomis imlia įmone.

 

Viešųjų pirkimų tvarkos pokyčiai – juokas pro ašaras


Arturas Jakubavicius 280x280 - roundedArtūras Jakubavičius, 2013 m. lapkričio 07 d.

Ilgą laiką tarp Seimo ir Prezidentės „mėtomas“ ir daug diskusijų visuomenėje sukėlęs Viešųjų pirkimų įstatymas pagaliau yra priimtas. Remiantis šiuo įstatymu, nuo 2014 m. sausio 1 d. mažos vertės viešuoju pirkimu bus laikomas pirkimas, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra mažesnė kaip 200 tūkst. Lt (be pridėtinės vertės mokesčio), o darbų pirkimo vertė mažesnė kaip 500 tūkst. litų. Iki šiol mažos vertės pirkimu buvo laikomas pirkimas, kai jo vertė neviršijo 100 tūkst. litų prekėms ir paslaugoms.

Tokios įstatymo pataisos turėtų leisti perkančiosioms organizacijoms nors šiek tiek atsikvėpti nuo administracinės naštos bei paprasčiau vykdyti pirkimus, tačiau… Tuo pat metu, viena ranka paprastinant viešųjų pirkimų tvarką, kita – didinamas kontrolės mechanizmas, taip kuriant papildomas prievoles perkančiosioms organizacijoms.

Naujai priimtame viešųjų pirkimų įstatyme yra nustatoma perkančiosios organizacijos prievolė, vykdant mažos vertės pirkimus, apie juos skelbti savo interneto tinklalapyje (informaciją apie pradedamus viešuosius pirkimus, apie nustatytus laimėtojus ir sudarytas sutartis). Ir visiškai nesvarbu kokios vertės yra pirkimas. Pavyzdys: organizacija planuoja pirkti 5 tušinukus už 20 litų. Pagal naujai įsigaliosiančias įstatymo pataisas, prieš pradedant pirkimą organizacija turėtų įsivesti savo interneto puslapyje informaciją apie pradedamą pirkimą (objektą, pirkimo būdą ir jo pasirinkimo priežastis), po to, informaciją apie nustatytą laimėtoją ir ketinamą sudaryti pirkimo sutartį (objektą, numatomą pirkimo sutarties kainą, laimėjusio dalyvio pavadinimą, jo pasirinkimo priežastis ir kt.), ir galų gale – informaciją apie sudarytą pirkimo sutartį (objektą, sutarties kainą, laimėtojo pavadinimą ir kt.). Gerai, jei organizacija tokius „tušinukus“ perka tik vieną kartą per savaitę ar mėnesį, tai tokia prievolė pildyti informacija gal ir nesudarys didelių sunkumų, bet yra tokių perkančiųjų organizacijų, kurios atlieka mažos vertės pirkimus kas dieną ir tokiu atveju ši administracinė našta jau pradeda kelti rūpesčių…

Dar vienas niuansas, susiję su prievole kiekvieną pirkimą realiu laiku skelbti interneto tinklalapyje – iki šiol perkančiosios organizacijos kaip ir turėjo (ir tebeturi) prievolę skelbti planuojamų pirkimų einamaisiais metais planus bei jau įvykdytų per kalendorinius metus viešųjų pirkimų ataskaitą. Perkančiosios organizacijos, taip pat privaloma tvarka, pildo ir pirkimų žurnalą – perkančiosios organizacijos nustatytos formos dokumentą, skirtą registruoti visus perkančiosios organizacijos atliktus pirkimus. Taigi, nepaisant to, jog perkančiosios organizacijos ir taip pildo begalę dokumentų, kurie leidžia valstybei (esant norui ir reikalui) įsitikinti pirkimų skaidrumu, tai su naujomis įstatymo pataisomis atsiranda dar viena prievolė, kuri užkraunama ant perkančiosios organizacijos pečių ir kažin ar galinti užkirsti kelią korupcijai ir piktnaudžiavimo galimybėms.

Administracinės pirkimų naštos didinimas valdžios institucijoms, vykdančioms pirkimus – dar pusė bėdos. Toks jų darbas – nors „darbas dėl darbo“ irgi prasilenkia su bet kokia logika. Bet į pirkimų įstatymo „mėsmalę“ papuola ir jaunos inovatyvios įmonės, kurios pradinėse augimo stadijoje naudojasi viešosiomis lėšomis, dažnu atveju sudarančiomis didžiąją jų pajamų dalį (tokiu atveju jos tampa perkančiomis organizacijomis), mokslo tyrimų institucijos, technologijų centai ir verslo asociatyvinės institucijos, teikiančios paslaugas verslui, kurios dalinai finansuojamos iš viešųjų lėšų. Galima sutikti, kad pirkimų įstatymo pakeitimai tiesiogiai prisideda prie darbo vietų kūrimo (darbas dėl darbo), bet ar taip darydami toli nuvažiuosime? Šiuo atveju, darbo našumo ir pridėtinės vertės didinimas, kaip inovacijos ir konkurencingumas, lieka tik utopiniu lozungu.

Iš kitos pusės, suprantamas ir valstybės noras dvigubai padidinus mažos vertės viešųjų pirkimų ribas užtikrinti, kad tai neskatintų korupcijos ir nesudarytų prielaidų nesąžiningai konkurencijai. Tačiau visur reikia laikytis protingumo principo ir bent jau netaikyti lygių viešinimo prievolių tiek 10 litų, tiek 200 000 litų viešųjų pirkimų sumoms. Visai racionalus sprendimas šiuo atveju būtų tiesiog nustatyti žemutines ribas, t.y.: nuo kokios mažos vertės pirkimų sumos yra privaloma realiu laiku skelbti savo interneto tinklalapyje visą informaciją susijusią su pirkimu (pvz. iki 100 000 nėra privaloma, nuo 100 000 jau privaloma). Analogiškai kaip ir su mažos vertės viešųjų pirkimų sumomis – pirkimo vertei neviršijant 10 000 litų, perkančioji organizacija gali nusimatyti, jog pirkimo dokumentai gali būti nerengiami, o apklausa gali būti atliekama žodžiu. Toks atskyrimas galėtų lemti ir sveiką avį ir sotų vilką…

Yra dar vienas variantas, kuris labiau tiktų „grubiajam“ problemos sprendimo būdui – tiesiog uždaryti organizacijos interneto tinklapį ir persikraustyti į kitas komunikacines erdves, kad ir į soc. tinklapį „Facebook“. Kadangi naujoje viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje mažos vertės pirkimų viešinimo atveju yra minima tik viena prievolė: mažos vertės pirkimų atveju skelbti informaciją tik savo tinklapyje, niekaip neužsimenant apie kitus būdus, taigi toks sprendimas būtų visai racionalus, svarbiausia paprastas ir greitai sutvarkomas bei nereikalaujantis ilgalaikių pastangų. Tačiau visada norisi, kad tokių būdų organizacijoms nereiktų griebtis, o susitarimai būtų pasiekiami diskusijų ir kompromisų keliu.