fbpx


Author Archive

Savarankiškos asmenybės ugdymas: ką gali mokyklos?

Vaikas klausia mamos: „Kodėl mokytojai klausinėja to, kas parašyta vadovėliuose? Jei jie būtų perskaitę, tai užduotų tokius klausimus, į kuriuos atsakymų aš negaliu susirasti.“ Tai galėtų būti verčiančios susimąstyti istorijos pradžia, bet, deja, tokia yra ne vieno mokinio realybė. Dažniausiai mokoma faktų ir reikalaujama mechaninio jų atkartojimo, bet neugdomas kūrybiškumas ir gebėjimas vertinti informaciją, savarankiškai kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Pati egzaminavimo sistema įstato į tokius rėmus – daugiausia vertinamos konkrečios žinios, bet ne gebėjimai, mokytojams būtina neatsilikti nuo „popierinių“ ugdymo planų ir suspėti „išeiti“ numatytą programą, ir dažnai neatsižvelgiant į tai, ar visi mokiniai tinkamai išmoko temą. Tokia praktika labiausiai orientuota į vykdytojų, bet ne į kūrėjų ar talentų ugdymą.

Taip, mokiniai turi žinoti faktus, suvokti kontekstą, bet nemažiau svarbu, kad jie mokėtų vertinti gautas žinias ir jomis tinkamai naudotis. Šiuos gebėjimus ugdyti gali kiekvienas mokytojas, nenukrypdamas ar neatsilikdamas nuo programos, o mokymosi pažanga ar padidėjusi mokinių motyvacija gali net nustebinti. Mokiniams nebūtina duoti konkrečių instrukcijų, kaip ir ką daryti. Tereikia suteikti daugiau atsakomybės už savo mokymąsi, skatinti savarankiškai mąstyti, tyrinėti ir reflektuoti.

„Nesvarbu, kaip geriausiai išmokstame – girdėdami, matydami, veikdami ar kitais būdais, Harvardo universiteto atliktas tyrimas parodė, kad geriausiai įsisaviname medžiagą, kai reflektuojame. Kita vertus, tai nieko naujo. Dar praeitame amžiuje amerikiečių edukologas John’as Dewey’us teigė, kad mes išmokstame ne patirdami, mes išmokstame reflektuodami patirtį. Iš tiesų, tie, kurie reflektavo, tyrimo metu pasiekė geresnių rezultatų. Vadinasi, skirti laiko refleksijai yra paprastų paprasčiausiai būtina, nes tai daro įtaką mokymosi rezultatams“, – pasakoja didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.

Refleksijos svarbą aktyviam ir savarankiškam mokymuisi atskleidžia ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje atliekami tyrimai. „Kūrybinių partnerysčių“ projekto tyrimų rezultatai parodė, kad būtent refleksija – ne kaip teorinis principas, bet kasdienė praktika, neatsiejama mokymosi proceso dalis – padėjo mokytojams ir mokiniams atsiverti, atrasti bendrą kalbą, suvokti mokymosi prasmę, įžvelgti sąsajas tarp įdėtų pastangų ir pasiektų rezultatų. „Gilus, sąmoningas mokymasis vyksta per praktinę veiklą ir jos apmąstymą. Reflektuodami mokiniai geriau suvokia žinias ir apmąsto užduotis, įvertina, kas buvo atlikta gerai, ką reikėtų tobulinti. Taip pat pastebi, kurios jų asmeninės savybės padeda mokytis, kurios trukdo, mokosi patys išsikelti mokymosi tikslus, planuoti laiką, apmąstyti pažangą. Taip lengviau mokytojams ir mokiniams pamatyti, ką pavyko pasiekti, kas padeda mokytis, o ką reikėtų keisti, norint sėkmingai keliauti į priekį“, – sako Milda Laužikaitė, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė ir „Kūrybinių partnerysčių“ projekto vadovė.

Mokytojai ir mokiniai tampa partneriais

Vienas iš mokinių savarankiškumo ugdymo pavyzdžių gali būti Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla. Kūrėjai praktikai kartu su mokytojais įtraukė mokinius į kinematografines veiklas ir parodė, kad mokytis galima ne tik klasėje, bet ir už mokyklos ribų, kad supanti aplinka yra puikus informacijos šaltinis, tik reikia mokėti ja pasinaudoti. Vaikai siužetus kuriamiems filmams ir vaizdo klipams rengė lankydamiesi muziejuose, kalbindami bendruomenės narius, nagrinėdami istorinius faktus. Šis kino projektas sujungė lietuvių, anglų kalbos, istorijos, dailės dalykus, ir, svarbiausia, mokė bendrauti vieni su kitais, dirbti komandoje, atkakliai siekti tikslo ir jausti atsakomybę už rezultatus. Mokytojai išbandė išties jiems dar naują vaidmenį – jie buvo tik stebėtojai ir konsultantai, nes mokiniai patys buvo atsakingi už visą procesą – planavo, dalijosi užduotimis, sprendė problemas, vertino rezultatus.

„Kai mokiniai imasi dirbti prie kūrybinės užduoties, jie įsitraukia emociškai ir pradeda aktyviai mąstyti, nes reikia ieškoti ir atsirinkti informaciją, priimti daugybę sprendimų, formuluoti savo nepriklausomas žinutes, ieškoti joms išraiškos būdų. Suteikę mokiniams galimybę rinktis, kartu jiems perduodame ir atsakomybę už pasirinkimus. Tai mokinius motyvuoja ir sudomina, padeda pažinti save, atrasti, kas labiausiai sekasi, kas nesiseka. Aptardami nuveiktus darbus, mokiniai išsako savo nuomonę ir patirtį, daro savarankiškas išvadas, pamato, kaip ir kur žinias galima panaudoti kasdieniame gyvenime. Taip pat tos kelios ar keliolika pamokos minučių, skirtų refleksijai, padeda „sugriauti“ sienas tarp mokytojo ir mokinių bei sukuria draugišką abipusį ryšį“, – teigia Milda.

Dar vienas geras pavyzdys, kaip motyvuoti mokinius ir skatinti juos atrasti mokymosi džiaugsmą, yra profesionalių kūrėjų ir Šiaulių r. Raudėnų mokyklos mokytojų kartu su mokiniais įgyvendinta „Lego“ iniciatyva. Mokiniai konstravo ir modeliavo geometrines figūras iš gofruoto kartono bei mokykloje kūrė ekspozicines, edukacines, bendravimo ir poilsio erdves. Ir čia mokytojai nebuvo proceso lyderiai, jie atliko pagalbininkų funkcijas, nuolat klausinėjo ir stengėsi išklausyti mokinius. Mokiniai pamatė, kiek reikia įdėti darbo, kad būtų įgyvendintos idėjos, ir kaip svarbu bendrauti, susitarti, dirbti komandoje. Refleksija padėjo mokytojams mokinių akimis pažvelgti į visą mokymosi procesą, pamatyti problemas, o mokinius paskatino išsakyti nuomonę, mąstyti apie tai, kas pavyksta, o kas ne ir kodėl.

Austëja Landsbergienë.

„Visų pirma, refleksijos svarbą turi suprasti pedagogai, nes jeigu jie tuo netikės, tai refleksija  nevyks ir jie nemokys moksleivių, jog tai yra svarbu. Dažniausiai mokytojai teigia, kad jie neturi laiko ir galimybių, tačiau vien jau toks teiginys rodo, kad nėra aišku, jog refleksijai užtenka popieriaus lapo, pieštuko ir penkių minučių dienos pabaigoje. Mokiniams taip pat reikia aiškiai pasakyti, kad be aktyvaus mąstymo apie patirtis, tobulėjimas vyksta vos minimaliai. Išmokime pradėti užduoti paprasčiausius klausimus sau: „Kas man pavyko?“, „Ką reikėtų tobulinti?“, ir jau pradėsime tobulėti. Taip pat esu pastebėjusi, kad ir mokytojai, ir mokiniai dažnai užsisuka negatyviame rate, o refleksija suteikia struktūrizuotą būdą pagalvoti ne tik apie neigiamus dalykus. Pradėjus pastebėti, kad ir nedidelius laimėjimus, auga motyvacija ir pasitikėjimas savo jėgomis“, – sako A. Landsbergienė.

Mokykla – ne tik mokinių, bet ir mokytojų mokymosi erdvė

Milda Laužikaitė

Milda Laužikaitė

Įsivaizduokite informacinių technologijų pamoką, kurioje vaikai patys konstruoja lego robotus ir programuoja juos atlikti įvairius judesius, ar kuria išmaniąsias programėles.  Arba fizikos pamoką, kurioje realiai pamato, kaip veikia lazeris, ar jį kuria. Arba chemijos pamoką, kurioje formulės atgyja kvepaluose ir kitose medžiagose. Iš tiesų, didelį poveikį ugdant kūrybiškas, verslias ir inovatyviai mąstančias asmenybes daro tie mokytojai, kurie žino, kaip veikia šiuolaikinės mūsų kasdienio gyvenimo dalimi tapusios technologijos, geba per savo patirtį sudominti mokinius ir patys nuolat mokosi. Juk mokytojo asmenybė ir profesionalumas didžia dalimi lemia tiek mokinių pasiekimus, tiek jų ateities pasirinkimus.

Nors mokytojai nuolat kelia profesinę kvalifikaciją, dalyvauja įvairiuose mokymuose, seminaruose, tačiau juose dažnai pasigendama kokybės, interaktyvumo, jie atlieka tik informavimo funkciją, ir nemaža dalis mokytojų dalyvauja tik todėl, kad to reikalaujama ar kad reikia susirinkti sertifikatus. Vargu, ar tokia kvalifikacijos kėlimo praktika suteikia šiuolaikiniam mokymui būtinų kompetencijų ir paskatina mokytojus inicijuoti esminius ugdymo pokyčius, mokyti vaikus kitaip.

„Jeigu mes norime pakeisti mokytojo darbo praktiką, paskatinti jį naudoti aktyvius, įtraukiančius mokymosi būdus, ugdančius mokinių mąstyseną, savarankišką tyrinėjimą, atsakomybę už savo mokymąsi, tai turi būti nepertraukiamas procesas, nuolatinis bandymas ir refleksija, kas pavyko, o kas ne. Efektyvus kvalifikacijos kėlimas gali būti visai paprastas, įtraukiantis ir kasdienis procesas, kai pati mokykla tampa ne tik mokinių, bet ir mokytojų mokymosi ir tobulėjimo vieta. Mokymasis darbo vietoje, sprendžiant realias ugdymo problemas, mokantis kolegialiai ir konsultuojant išorės profesionalams – visų šių mokymosi būdų sinergija padeda mokytojams augti ir tobulėti. Dažnai mokytojai patys nesiryžta ką nors keisti, todėl išorės partnerių ir specialistų pagalba bei paskatinimas itin svarbus. Nes kartais pokyčiams tereikia padrąsinimo, įkvėpimo ar gerų pavyzdžių, iš kurių galime mokytis, o tokių Lietuvoje turime tikrai nemažai“, – sako Milda Laužikaitė, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė ir „Kūrybinių partnerysčių“ projekto vadovė.

Kultūrinis mokytojų augimas

Vienas iš gerų mokyklos kaip mokytojų mokymosi erdvės kūrimo pavyzdžių gali būti „Kūrybinių partnerysčių” kuriančių profesionalų ir Pakruojo raj. Balsių pagrindinės mokyklos mokytojų aktyvus bendradarbiavimas. „Kūrybinių partnerysčių” kūrėjai praktikai subūrė šios mokyklos mokytojus į „Mokytojų klasę“ ir sukūrė saugią erdvę, kurioje jie semiasi naujų idėjų ir patirties vieni iš kitų, kartu mokosi kūrybiškai mąstyti, atrasti savo neišnaudojamą kūrybiškumo potencialą ir jį pritaikyti pamokose. Dažnai galvojama, kad kūrybiškumas yra meninė veikla, ypatingas gabumas ar talentas, tačiau kūrybiškų idėjų atrasti galima kasdienėje veikloje, aplinkoje, įprastuose dalykuose.

Pavyzdžiui, meno kūriniai gali būti panaudoti istorijos, matematikos, lietuvių kalbos pamokose ugdant mokinių kritinį mąstymą, kūrybinį rašymą ar kalbėjimą. Matematikos pamokoje užduotis gali būti atpažinti Vincento Van Gogh‘o paveikslo „Saulėgrąžos“ geometrines formas, suskaičiuoti atstumus ir kampus, ar net nustatyti paveikslo kainą. O istorijos pamokoje – atpažinti vaizduojamą laikotarpį ir žmones. Tai puikūs pavyzdžiai, kaip nesudėtingai galima praturtinti pamokos turinį ir mokyti pasitelkiant aplink mus esančius daiktus ar reiškinius.

Kitokiam, išradingesniam ir aktyviam mokymui didelę įtaką daro pačių mokytojų smalsumas, atvirumas, noras nuolat mokytis, domėjimasis tiek profesinės srities naujovėmis, tiek kultūrinio akiračio plėtimas. „Kuo daugiau mokytojas turi sukaupęs patirties ir atsiskleidžia kaip asmenybė, tuo daugiau jis gali atiduoti vaikams, o jeigu dar geba perteikti patraukliai ir suprantamai, tuo daugiau mokiniai pasiima. Tobulėdami kultūriškai mokytojai gali pamatyti naujas galimybes, į mokymo(si) procesą pažvelgti kūrybiškai ir nebijoti integruoti, atrodo, nesuderinamų dalykų. Žinoma, naujas idėjas mokytojai drąsiau išbando jausdami tvirtą kolegų ir mokyklos vadovybės palaikymą, dirbdami saugioje ir kūrybiškoje aplinkoje, motyvuojančioje kurti, eksperimentuoti ir atrasti. Todėl svarbu, kad mokytojas mokykloje jaustųsi saugiai, būtų skatinamas atsiskleisti kaip asmenybė ir pasitelkti savo gyvenimišką patirtį, savo pomėgius, gyvenimo būdą mokymosi procesui praturtinti”, – sako Milda.

Mokymasis kartu su kolegomis

Daugelio kuriančių ir tyrinėjančių mokyklų patirtis rodo, kad vienas efektyviausių ir paprasčiausių būdų skatinti mokytojus mokytis yra pasitikėjimu paremtas bendravimas ir bendradarbiavimas su kolegomis. „Tik dėka tų mokytojų, kuriems rūpi, kurie nori konsultuoti vieni kitus, dalintis savo atradimais, naujomis idėjomis, kartu įveikti kylančius iššūkius, mokyklose buriasi mokytojų klasės ir klubai. Jie periodiškai susirenka, turi savo ritualus, darbo formas, kelia konkrečias problemas, su kuriomis susiduria, ir bendromis jėgomis bando spręsti“, – pasakoja Milda.

Būtent tokią bendruomenę – draugišką, norinčią bendrauti be hierarchijos ir kaukių, vieningą ir padedančią tobulėti vieni kitiems – „Kūrybinių partnerysčių“ kuriantys profesionalai ugdė Raseinių Šaltinio progimnazijoje. Praktikai kartu su mokytojais kūrė saugią bendravimo erdvę, kurioje mokytojai nebijotų išlaisvėti, taptų drąsesni, atsivertų kaip įvairiapusės asmenybės ir atvirai kalbėtųsi su kolegomis. Neformaliuose susitikimuose mokytojai nėra tik pasyvūs klausytojai, jie bendrauja vieni su kitais, išsako skaudulius, ieško pagalbos, patarimo, aptaria pamokose naudojamus metodus. O pasitelkiant įvairius žaidimus, vaidinimus, simuliacinius pratimus, kuriuose svarbios ne jų profesinės žinios, bet žmogiškosios savybės, mokytojai raginami išeiti iš komforto zonos, atsiverti, išlaisvinti kūrybiškumą, pažinti ir pamatyti save kituose vaidmenyse.

Mokytojai taip pat skatinti pažvelgti į aplinką mokinių akimis, suprasti, kas jiems yra svarbu ir kaip jie jaučiasi. Pavyzdžiui, mokytojai patys vaidina situaciją, kai klasėje mokiniai nesugeba išgirsti užduoties ir jos neatlieka. Tuomet vieni įsijaučia į mokinių vaidmenį, kiti į mokytojų, ir taip bandoma ieškoti kalbos, kurią puikiai supranta mokiniai. Ir žinoma, mokytojai drąsinami perduoti žinias per savo patirtį ir praktiką bei pamokose nagrinėjamus dalykus iliustruoti pasitelkiant pomėgius. Pavyzdžiui, aiškinant pasipriešinimo dėsnius, papasakoti apie žvejybą ir paprašyti nustatyti, su kokia pasipriešinimo jėga susiduria užkibusi iš vandens traukiama žuvis.

„Šios kuriančių mokyklų iniciatyvos rodo, kad norint stiprinti šiuolaikiniam mokymui būtinas mokytojų kompetencijas ir motyvuoti mokyti išradingiau, įdomiau yra svarbu išlaisvinti mokytojus iš kaustančių baimių, įvairių stereotipų ir rėmų, paskatinti atsiverti šalia esančiam kolegai ir pažinti savo kūrybinį potencialą. Jei mokykloje mokytojai pasitiki ir palaiko vieni kitus, tuomet jie drąsiai ir kūrybiškai perduoda savo patirtį mokiniams, įtraukia į aktyvų mokymo(si) procesą, kai mokytojas yra ne tik pamokos vedantysis, bet moderatorius ir patarėjas, ugdantis savarankiškas asmenybes bei padedantis joms atrasti savo unikalumą “, – teigia Milda.

Kaip ugdyti mąstančią ir kuriančią asmenybę?

Mildos_nuotraukaKiekvienai asmenybei mokykla yra kelio pradžia studijoms ir karjerai. Tačiau ne visiems šis startas atneša laukiamų rezultatų, kasmet nemažai mokslus baigusių studentų sunkiai įsilieja į darbo rinką. Lietuvos verslininkai ir aukštųjų mokyklų atstovai dažniausiai įvardija, kad jaunuoliams trūksta gebėjimų savarankiškai priimti sprendimus, analitiškai ir kūrybiškai mąstyti, dirbti komandoje.

Apie šiandien reikalingus ir ateityje būtinus gebėjimus kalba ne tik Lietuvos verslas ir mokslas, bet ir kitų šalių įtakingų institucijų atstovai. Harvardo universiteto mokslininkas Tony Wagner išskiria septynis sėkmingos asmenybės įgūdžius, itin svarbius dvidešimt pirmajame amžiuje: kritinis mąstymas ir problemų sprendimas, tinklinis bendradarbiavimas ir lyderystė, operatyvumas ir gebėjimas prisitaikyti, iniciatyvumas ir entreprenerystė, efektyvi komunikacija žodžiu ir raštu, informacijos atrinkimas ir analizavimas, smalsumas ir vaizduotė. Verslas akcentuoja, kad šias savybes ir gebėjimus būtina ugdyti dar mokykloje, kad į aukštąsias mokyklas ir darbo rinką ateitų drąsios, mąstančios ir kuriančios asmenybės.

Manote, kad šias idėjas įgyvendinti Lietuvoje yra neįmanoma, kad tam reikia labai daug laiko ir pinigų? Mes jau šiandien galime pasidžiaugti tyrinėjančiomis, kuriančiomis ir siekiančiomis pokyčių mokyklomis, kurios padeda moksleiviams sukaupti reikiamų žinių bagažą ir paruošia realiam bei produktyviam gyvenimui. „Kūrybiškose mokyklose rūpinamasi ne vien tik aukštais mokinių pažymiais ar ruošimu standartizuotiems testams, ugdymo patikrinimams, bet ir nebijoma eksperimentuoti, skatinamas smalsumas, domėjimasis mokslu, ugdoma vaizduotė, išbandomos naujos idėjos ir atrandamas pažinimo džiaugsmas. Šiose mokyklose mokiniai įtraukiami į aktyvų mokymosi procesą, žinias pritaiko tyrinėdami realius dalykus ir pasaulinius reiškinius, o pamokos peržengia vienos klasės, vieno kabineto, vienos temos ribas. Taip pat kinta ir tradiciniai mokytojų ir mokinių vaidmenys, mokytojas tampa moderatoriumi, rodančiu mokiniams, kuria kryptimi reikia eiti, o mokiniai aktyviai mokosi patys keldami klausimus ir ieškodami atsakymų“, – sako Milda Laužikaitė, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė ir „Kūrybinių partnerysčių“ projekto vadovė.

Įkvepianti kvepalų istorija

Vienoje iš kuriančių ir tyrinėjančių mokyklų, Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazijoje, pastebėta, kad chemija yra ne itin mėgstama moksleivių ir jie mokosi jos ne dėl noro pažinti, bet dėl pažymio. Ši problema išspręsta kūrybiškai įtraukiant tiek mokytojus, tiek pačius moksleivius, integruojant ne tik chemijos, bet ir kitų dalykų – informacinių technologijų, anglų ir lietuvių kalbos, informatikos – žinias, nepamirštant ryšio su realiu gyvenimu. Mokytojai kartu su moksleiviais, padedami kūrybos agentų ir praktikų, išsikėlė realų tikslą – pagaminti natūralius kvepalus.

Eksperimento metu lanksčiai žiūrėta į mokinių poreikius ir paskirtos užduotis, kurias jie patys norėtų atlikti. Vieni mokiniai kūrė kvepalus, o kiti, kurie mažiau domėjosi chemija, rūpinosi sukurto produkto viešinimo kampanija – anglų kalbos pamokose tyrė angliškas reklamas, lietuvių kalbos pamokose rašė tekstus, informatikos pamokose maketavo reklamas ir kūrė internetinį puslapį, tuo pačiu pagilindami ir chemijos žinias, nes be jų negalėtų tinkamai pristatyti produkto. Moksleiviai taip pat surengė sukurtų  natūralių kvepalų ir namų aromatų „Po lietaus“ prezentaciją bei parengė mokslinį – tiriamąjį darbą mokslo konferencijai.

Tokia laboratorija leido moksleiviams ne tik pagilinti įvairių dalykų žinias, bet ir įgyti reprezentavimo, komandinio darbo įgūdžių, atsakomybės, savarankiškumo, pažadino jų smalsumą ir įsitraukimą. Po šio eksperimento pagerėjo mokinių mokymosi rezultatai, padidėjo pirmūnų skaičius, išaugo susidomėjimas chemija, daugiau mokinių nei planavo vienuoliktoje klasėje pasirinko mokytis chemiją.

Pamokos „be sienų“

Kuriančiose ir tyrinėjančiose mokyklose, mokinių smalsumas ir noras mokytis stiprinamas ne tik patiems leidžiant tyrinėti realius reiškinius, bet ir parodant, kokios svarbios yra kiekvieno dalyko žinios, kaip jos tarpusavyje yra susijusios ir  gali būti pritaikytos skirtingose srityse. Daugelyje mokyklų jau stengiamasi integruoti skirtingus mokomuosius dalykus ir vesti integruotas pamokas. Viena tokių mokyklų yra Kelmės r. Elvyravos pagrindinė mokykla, kurioje skirtingų dalykų mokytojai aptaria pamokose kylančias problemas, ieško sprendimų, kaip mokiniams nesuprantamus dalykus kūrybiškai paaiškinti pasitelkiant kitų dalykų žinias.

Pavyzdžiui, matematikos pamokoje mokiniams nesuprantant geometrinių kūnų ypatumų ar neatpažįstant jų aplinkoje, kūno kultūros pamokose kuriamos įvairios geometrinės figūros sustojant trikampiais, kvadratais ir kt. Pastebėjus, kad dešimtokams sunkiai sekasi analizuoti istorinius šaltinius, o per lietuvių kalbos pamoką jie geba kurti tekstus, rasti raktinius žodžius, formuluoti pagrindines mintis, integruotos pamokos metu parodoma, kaip jie turimus gebėjimus gali panaudoti nagrinėdami istorinius dokumentus. O informatikos pamokoje mokiniams susidūrus su programavimo kompiuterinėmis programomis sunkumais, kūno kultūros pamokose jie atlieka orientacinius pratimus tokiu pačiu principu kaip programuojant.

„Tokios pamokos padeda mokytojams atsižvelgti į mokinių mokymosi poreikius ir padėti efektyviai mokytis, nes tie dalykai, kurie mokiniams sunkiai sekasi ar kurių jie nesupranta, įdomiai ir paprastai paaiškinami įvairiais aspektais, parodant, kad vienoje pamokoje išmoktos žinios ir įgūdžiai gali padėti pažinti ir suprasti kitose pamokose analizuojamus dalykus. Toks būdas gali padėti atsiskleisti ir žemesnių gabumų vaikams, kurie mažiau domisi ar įsitraukia tik dėl to, kad negali suprasti kai kurių dalykų. Tai didina moksleivių motyvaciją ir norą mokytis, padeda suvokti, kokios svarbios yra kiekvieno dalyko žinios, kur jos gali būti panaudotos praktiškai. Taip pat pamokų integracija sėkmingai gali būti pritaikyta įgyvendinant visoms Lietuvos mokykloms aktualią STEAM iniciatyvą, kuria siekiama skatinti moksleivių domėjimąsi tiksliaisiais, gamtos, technologijų, inžinerijos ir menų mokslais“, – sako Milda.

Atrodo gana paprasti dalykai, kaip suteikimas galimybių patiems moksleiviams išbandyti, pamatyti, kaip formulės, žinios atgyja medžiagose, reakcijose, parodant įvairiose pamokose išmoktų žinių sąsajas, pateikiant informaciją įvairiais ir mokiniams suprantamais būdais, gali paskatinti juos mokytis ir ugdyti sparčiai besikeičiančiame pasaulyje būtinus gebėjimus. Aktyvaus ir įtraukiančio mokymo sėkmė didžia dalimi priklauso nuo mokytojų pasirengimo, noro ir entuziazmo mokyti kitaip. Ir nebūtina kurti papildomų tvarkų ar reglamentų, bet svarbu skatinti tokias iniciatyvas mokyklose ir mokytis iš jau turimų pavyzdžių.

Verslo lyderius būtina ugdyti dar mokykloje

Sėkmingai veikiantys verslai yra šalies gerovės, pažangos, ekonominio augimo ir konkurencingumo garantas. Daugelis šalių verslumo ugdymui ir naujų įmonių kūrimui skiria didžiulį dėmesį, akcentuojama švietimo ir mokymo svarba rengiant naujus verslininkus, teigiama, kad verslumo pagrindus būtina ugdyti jau nuo penktos klasės, kad mokyklas baigę jaunuoliai turėtų žinių apie verslo steigimą.

Vis dažniau Lietuvos mokyklose įgyvendinamos kūrybišką moksleivių mąstymą ugdančios iniciatyvos, vis daugiau verslo atstovų aktyviai dalyvauja projektuose, skatinančiuose moksleivius sąmoningai ir atsakingai rinktis ateities specialybes, supažindina jaunuolius su profesijų galimybėmis ir verslo aplinka („Kam to reikia“, „Mobili bioklasė“ ir kt.). Tačiau vis dar nemaža dalis mokyklas baigiančių moksleivių dažnai nežino, kokias studijas rinktis, jų nuomonę apie profesijas formuoja visuomenėje nusistovėję stereotipai, susiduriama su požiūriu, kai į aukštąsias mokyklas stojama ne siekiant kokybiško išsilavinimo, bet dėl diplomo.

Įžvalgomis apie mokyklų įtaką ir vaidmenį skatinant sąmoningą profesijų pasirinkimą, įvairiapusiško moksleivių požiūrio į verslumą formavimą bei ateities verslui reikalingų gebėjimų specialistų ir lyderių ugdymą dalinasi žinoma Lietuvos edukologė, „Vaikystės sodo“ įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė ir unikalios pokyčius mokykloje inicijuojančios kūrybiško mokymo programos „Kūrybinės partnerystės“ vadovė Milda Laužikaitė.

Būtina keisti stereotipinį mąstymą ir padėti jaunuoliams atrasti savo talentus

Pagrindinės Lietuvoje susiformavusias tendencijos, trukdančios jaunimui kryptingai rinktis profesijas ir ateityje tapti aukštą pridėtinę vertę kuriančiais specialistais, Austėjos Landsbergienės nuomone, yra žūtbūtinis siekis įstoti į universitetą, gauti kuo daugiau dešimtukų ir neigiamai vertinama pertrauka po mokyklos baigimo ir studijų pradžios aukštojoje mokykloje.

„Puikiai žinome, kad aplinka visomis išgalėmis spaudžia jauną žmogų stoti į universitetą. Galima pagalvoti, kad universitetinis išsilavinimas garantuos darbą ir aukštas pajamas. Nieko panašaus! Taip pat būtina keisti neigiamą požiūrį į tuos jaunuolius, kurie tęsia studijas ne iš karto po mokyklos baigimo. Dvyliktoje klasėje, kai teko mokytis Švedijoje, mane stebino, kokia maža dalis bendraklasių buvo apsisprendę iškart po mokyklos studijuoti: dauguma svajojo važiuoti padirbėti į tas valstybes, kurių kalbų mokėsi, įgyti patirties ar pakeliauti. Dalis bendraklasių išvyko į Didžiąją Britaniją, JAV, Australiją ir dirbo pačius įvairiausius kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Ir tai buvo jaunuoliai, kurių pažymių vidurkis viršijo 9 balus. Tiesiog jie nebuvo apsisprendę, ko nori gyvenime, ir tikėjosi tą atrasti keliaudami, dirbdami, turėdami laiko pagalvoti. Beje, šiandien jie visi baigę tuos mokslus (nebūtinai universitetinius!), kuriuos galų gale norėjo baigti. Manyčiau, kad reikia su jaunuoliais apie tai kalbėti, kuo anksčiau išlaisvinti juos iš stereotipinio mąstymo ir suteikti galimybių atrasti tai, kas jiems patinka, ką jie norėtų ir galėtų ateityje daryti panaudojant turimus gebėjimus ir talentus“, – teigia edukologė.

Milda_fotoMilda Laužikaitė akcentuoja, kad labai svarbu suprasti, kad gyvename pasaulyje, kuriame modelis – dar mokykloje apsisprendžiu dėl profesijos, studijuoju, gaunu atitinkamą darbą, kopiu karjeros laiptais – neturi jokių garantijų. „Profesijų ribos nyksta, tampa labai svarbu derinti konkrečios srities išmanymą su bendraisiais gebėjimais – gebėjimu vystyti idėjas, jas komunikuoti ir įgyvendinti, rasti bendraminčių ir partnerių, dirbti su kitais, veikti atsakingai, atsižvelgiant į kintančius socialinius, kultūrinius, ekologinius, politinius kontekstus. Visi tie gebėjimai siejami su asmens kūrybingumu. Jei kūrybingumas neugdomas, nepadės nei garsių mokyklų vardai, nei diplomai. Kiek teko pastebėti, daug jaunų žmonių į aklavietę įstumia susiformavusios socialinės normos, perduodamos tėvų ir kitų gera linkinčių: po mokyklos turi studijuoti, geriausia – vieną iš madingų profesijų. Tačiau šioje normoje trūksta labai svarbaus dalyko – savęs paieškos, tapimo savimi, savo unikalių gebėjimų, savo saviraiškos srities atradimo ir pasitikėjimo toje srityje veikti. Būtent į šią sritį turėtų rimtai susitelkti mokyklų bendruomenė (įskaitant tėvus) – į klausimus, kas aš esu, kokios mano vertybės, kas man įdomu ir svarbu“, – apie atsakingo ir sąmoningo ateities profesijos pasirinkimo svarbą sako projekto „Kūrybinės partnerystės“ vadovė.

Kūrybiški mokymo(si) būdai padeda atsiskleisti moksleivių gebėjimams

Šiandieniniame pasaulyje tradiciniai mokymo(si) metodai nebeužtikrina efektyvių rezultatų, nemotyvuoja ir neįtraukia moksleivių, todėl svarbu mokymosi procesą praplėsti naujais nestandartiniais metodais, kurie ugdytų mokytojų ir mokinių kūrybiškumą, skatintų pažinti save ir aplinkinį pasaulį, ugdytų konkurencingas ir gebančias našiai dirbti asmenybes. Mildos nuomone, mokyklos gali padėti jaunam žmogui susivokti, sukurti savęs ieškojimo ir  pažinimo erdvę būtent naudodamos netradicinius kūrybiškus ugdymo metodus. Svarbu pasiūlyti kuo daugiau praktinės veiklos, kurios metu moksleiviai spręstų realaus pasaulio problemas ir iššūkius, mokytųsi ieškoti ir naudoti įvairiausią informaciją, dirbtų kartu, prisiimtų atsakomybę, įgyvendintų ambicingas idėjas nuo užuomazgos iki galo, išbandytų įvairius vaidmenis ir veiklos sritis.

„Kūrybinių partnerysčių“ projekto metu didžiausią įspūdį, ypač vyresnių klasių moksleiviams, palieka tai, kai jiems suteikiama didelė atsakomybė ir kai veikla yra tikra, kai jie turi veikti pagal profesionalaus darbo taisykles ir standartus. Pavyzdžiui, vienoje Klaipėdos mokykloje gimnazistai turėjo parengti ir įgyvendinti marketingo kampaniją tikroms futbolo rungtynėms. Dvi klasės tapo tikromis reklamos agentūromis. Tokios mokymosi situacijos įtraukia, motyvuoja, o konkrečių darbo rezultatų pamatymas, sėkmės patirtis augina pasitikėjimą. Mokytojai pastebi, kad įsijautus į naujus vaidmenis pasikeičia vaikų elgesys, jie bendrauja kaip profesionalai“, – pasakoja Milda Laužikaitė.

XXI amžiaus mokykla turi ugdyti verslumą ir lyderystę

Austeja_fotoDažnai girdime klausimą, ar sėkmingas verslininkas yra išugdomas, ar tai yra įgimtos savybės ir talentas. Austėja sako, kad jei turėtų moksliškai pagrįstą atsakymą į šį klausimą, ji būtų pagrindinė kalbėtoja visose konferencijose. Ji sutinka, kad yra mokslininkų, kurie galvą guldo, kad verslumas yra įgimtas, ir yra mokslininkų, kurie įsitikinę, kad verslumą galima išugdyti. „Aš asmeniškai manau, kad verslumas – tinkamų paveldėtų savybių ir aplinkos, kurioje gali skleistis verslumas, dermė. Jei aplinka neskatina verslumo, gali būti, kad žmogus niekada neatsiskleis, kad ir kokį puikų įgimtų savybių rinkinį turėtų. Ar atvirkščiai: aplinka gali būti itin skatinanti verslumą, tačiau jei žmogaus tai nemotyvuoja ir netraukia, gali būti, kad žmogus nesieks verslauti“, – sako dr. A. Landsbergienė.

Austėja tiki, kad XXI amžiaus mokykla turi ugdyti ir verslumą, ir lyderystę. „Mes dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad lyderystę reikia ugdyti, jei norime, kad žmogus būtų vadovu. Visiškai nebūtinai. Mokykloje galime ugdyti jauno žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie kaitos, drąsą imtis rizikos, toleranciją nežinomybei. Be jokios abejonės, mokykloje galima ugdyti ir optimizmą, pasitikėjimą savo jėgomis bei gebėjimą priimti sprendimus. Būtent šios savybės ir įgūdžiai pravers kiekvienam žmogui – visai nesvarbu, kokia jo profesija bus ateityje ir kokias pareigas organizacijoje jis užims“, – pasakoja edukologė.

Milda atkreipia dėmesį, kad pirmiausia su mokyklų bendruomenėmis reikia labai daug kalbėtis apie pačią verslumo sampratą. Pavyzdžiui, kaip rodo atlikto tyrimo duomenys, mokytojų ir mokinių nuomonė dėl lyderystės skiriasi: mokytojai mano, kad skatina mokinius būti lyderiais, o mokiniai mano priešingai. Mildos nuomone, reikėtų daugiau kalbėti apie antreprenerystę – gebėjimą inicijuoti, kurti aktualias, inovatyvias idėjas, ieškoti sinergijų su kitomis idėjomis ir veikėjais aplinkoje, kurti alternatyvius verslo modelius. Svarbu populiarinti atsakingo, tvaraus verslo idėjas, sureikšminti kūrybiškumo, atsakomybės, bendradarbiavimo, profesionalumo, lyderystės aspektus su verslumu siejamose mokomosiose veiklose. Ir nuolat tyrinėti, kokie gebėjimai svarbūs XXI amžiaus verslui ir kaip mokyklų siūlomos programos padeda juos ugdyti. Kitu atveju, nepriklausomai nuo mokyklose įgyvendinamų verslumo projektų kiekio, reikalingų gebėjimų neugdysime.

Svarbus verslo dalyvavimas skatinant kryptingą ir atsakingą profesijos pasirinkimą

Sparti ir dinamiška aplinkos kaita reikalauja nuolatinių pokyčių ir iš mokyklų.  Austėja atkreipia dėmesį, kad mokyklos yra šiek tiek atitrūkusios nuo realaus pasaulio, todėl svarbu tą realų pasaulį priartinti. Ji itin palankiai vertina mokyklose įgyvendinamas verslumo ir ekonomikos principų supratimo, kūrybiškumo ugdymo programas, kurios skatina atvirai mąstyti, nebijoti naujovių, pokyčių ir juos vertinti kaip atsiveriančias galimybes, padeda lavinti bendruosius gebėjimus, kurių reikės sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Ir tokios programos turėtų būti sėkmingai įgyvendinamos jau nuo penktos klasės.

„Labai svarbu, kad mokyklos nuolat bendradarbiautų su verslo, mokslo atstovais, kad moksleiviai susipažintų su įvairiausiais žmonėmis. Vertinant konkrečias iniciatyvas, svarbus kokybės klausimas, pavyzdžiui, jei į mokyklą ateina jauna verslininkė ir papasakoja savo sėkmės istoriją – tai labai gerai, tik turime pripažinti, kad tokio susitikimo poveikis – pažintinis, galbūt kai kuriems moksleiviams tai bus įkvėpimas ar paskatinimas domėtis. Tačiau tai nebus verslumo gebėjimų ugdymas“, – sako Milda. Jos nuomone, bendradarbiavimas būtų veiksmingas, jei verslo profesionalų atėjimas į mokyklą būtų nuoseklaus, praktine veikla pagrįsto mokymosi proceso mokykloje sudėtinė dalis. Pavyzdžiui, gal moksleiviai galėtų pristatyti potencialiems investuotojams ar rėmėjams savo verslo planą, ar konsultuotis su IT specialistais dėl savo vystomo projekto technologinių sprendimų. Sistemingam bendradarbiavimui reikia mokyklos gebėjimo įgyvendinti kokybiškus praktinius mokymosi projektus ir prasmingai  įtraukti išorinius partnerius. Iš kitos pusės, tie išoriniai partneriai turi būti prieinami, čia sėkmingas pavyzdys – projekto „Kam to reikia“ sukurta ir vystoma duomenų bazė internete“.

Dr. Austėja Landsbergienė džiaugiasi, kad Lietuvoje vis daugiau žiūrima į asmenybės ugdymą ir į atsakingą profesijos pasirinkimą ne kaip į kažką, kas ir taip savaime atsitiks, bet kaip ir kryptingą, pastangų bei suaugusiųjų mentorystės reikalaujančią veiklą. „Tokios iniciatyvos, visų pirma, lems tai, kad bus mažiau iššvaistoma mokesčių mokėtojų pinigų, nes moksleiviai stos ne todėl, kad būtinai reikia stoti, o todėl, kad sąmoningai rinksis vieną ar kitą profesiją. Galiausiai žmonės taps pilietiškesni, nebijantys prisiimti atsakomybės už savo sprendimus. Laikui bėgant, vienos iniciatyvos išnyks, atsiras naujos, įsitvirtins tos, kurios atlaikys laiko išbandymą, o tada natūraliai atsiras ir sistema. Dabar mes išgyvename iniciatyvų vaikystę ir paauglystę, tad natūralu, kad trūksta  ir sistemos, ir aiškumo, ir krypties“, – sako edukologė.

Pokyčius lems naujas požiūris ir gebėjimas vieningai siekti bendro tikslo

Kalbėdama apie būtinus pokyčius, Milda siūlo konkrečius sprendimus: mokykloms ir aukštosioms mokykloms trūksta adekvačios pedagogikos, kuri neapsiriboja žinių perteikimu, bet moko mąstyti ir kurti, įgalina prasmingai, atsakingai ir kokybiškai veikti. Nors ši problema pripažįstama, tačiau pokyčiai – nauji požiūriai, mokymosi kultūra, tyrinėjimu, patirtimi, refleksija pagrįstas ugdymas labai lėtai skinasi kelią, nes tai susiję ne tik su konkrečių gebėjimų, kaip mokyti, trūkumu, bet ir su kur kas gilesniais vertybių ir nuostatų dalykais.

„Kūrybinių partnerysčių“ vadovės nuomone, aukštosios mokyklos ir mokyklos galėtų bendradarbiauti vystant konkrečias mokymosi praktikas (pavyzdžiui, etnografinės ekspedicijos, praktika studijoje mokantis architektūros, eksperimentai mokslinių tyrimų laboratorijose ir kt.), kurios ne tik perteiks žinias, bet mokys mąstyti, formuos praktinius įgūdžius ir skatins būti tam tikros srities profesionalu. Tokių praktikų plėtojimas, įtraukiant į pedagogikos arsenalą šiuolaikinius kokybinių tyrimų metodus, versle taikomas idėjų vystymo, dizaino procesų, projektų valdymo ir kitas metodologijas, labai perspektyvus ir reikalaujantis įvairių sektorių partnerystės ir vyriausybės paramos.

Austėja Landsbergienė akcentuoja, kad siekiant esminių aukštos kvalifikacijos profesionalų ir verslo lyderių, gebančių ne tik sėkmingai įgyvendinti verslo idėją, bet ir sparčiai ją plėtoti nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, ugdymo sistemos pokyčių, pirmiausia reikia aiškiai įsivardinti ir vieningai sutarti dėl pagrindinių švietimo sistemos tikslų – ko mes norime ir kaip to sieksime, nes kol kalbėsime gražiomis, tačiau be galo abstrakčiomis frazėmis, tol apie valstybės pažangą kalbėti bus sunku.