fbpx


Visos investicijos į mokslo infrastruktūrą – vertingos ir būtinos Lietuvai

Eugenijus Butkus

Eugenijus Butkus

Eugenijus Butkus, 2014 kovo 24

Dauguma atvejų sutinku su Edgaro Leichterio straipsnyje “Slėniai – arba mažos valstybės keliai ir klystkeliai bandant susivokti prioritetuose” išsakyta nuomone, tačiau yra keletas dalykų, į kuriuos norėčiau atkreipti dėmesį ir išsakyti savo pastebėjimus.

Iš tiesų slėnių kūrimo procesas Lietuvoje buvo pernelyg ilgas ir painus, tačiau viena iš užsitęsusio proceso priežasčių yra valstybės politikos tęstinumo nebuvimas, atsidaręs dėl valdžios kaitos. Dėl šių priežasčių slėnių procesai ne kartą sustojo, keičiantis valdžioms daug kartų keitėsi ir slėnių valdymas. Slėniai taip ir neturėjo realaus šeimininko, kuris būtų atsakingas už jų valdymą bei strategijos įgyvendinimą. Neatsižvelgiant į šias slėnių raidos problemas, dabar iš jų  yra tikimasi rezultatų ir pilnaverčio funkcionavimo, dažnai kyla nepasitenkinimas slėnių neefektyvumu, o jų vystymasis labai skubinamas. Geroji žinia – dar nėra per vėlu išspręsti problemas, slėnių valdymą galima sureguliuoti. Viena iš galimybių tai padaryti – valstybiniu lygmeniu suteikti slėnių administratoriams didelius įgaliojimus ir galimybę priimti sprendimus, perleisti valdymą į administratorių rankas. Šiuo metu nėra aiškaus slėnių vadovo, jais rūpinasi kažkas ir visi po truputį, o tai reiškia, kad nesirūpina niekas.

Kitas daug diskusijų sukeliantis klausimas – investicijos į infrastruktūrą. Prieš imantis bet kokių veiksmų yra abejojama, ar tos investicijos atsipirks, svarstoma, ar apskritai verta kažką pradėti. Mes niekada negalime žinoti, kaip viskas pasibaigs ir kiek tai atsipirks, tačiau visos investicijos į slėnių, o kartu ir į mokslo infrastruktūrą yra vertingos ir būtinos Lietuvai. Lietuvos mokslo sektorius pagal savo techninę bazę nuo Europos atsilikęs 30–50 metų, nes visą šį laiką nebuvo skiriama jokių investicijų mokslo infrastruktūros plėtrai ar atnaujinimui. Tik dabar, po daugybės svatrstymų ir abejonių, padarius pirmuosius žingsnius, turime pirmuosius rezultatus, gal ir ne tokius įspūdingus, kokių norėtume, bet Lietuvos laboratorijos panašėja į tinkamas darbui ir šiuolaikiniams moksliniams tyrimams, kurių anksčiau universitetai neturėjo galimybių atlikti. Norint pasiekti slėnių efektyvumo – būtina tęsti investicijas į mokslo infrastruktūrą, investuoti į juos iš ES struktūrinių fondų lėšų ir tobulinti juos, kol pasieksime rezultatus. Šios investicijos yra naudingos tiek verslui, tiek mokslui. Vienintelė vieta, kur būtų galima sutaupyti, tai – kai kurios slėnius palydinčios idėjos, tokios kaip mokslo ir technologijų parkai, atviros prieigos centrai ir k.t., kurių yra per daug, dėl kurių nepavyskta susikoncentruoti ir yra išbarstomas slėnių potencialas.

Analizuojant dabartinę situaciją, galima tegti, kad yra reikalinga restruktūrizacija, ne tik slėnių, bet apskritai, visos mokslo sistemos: universtitetų, institutų ir visų kitų institucijų. Deja, pokyčiai kelia baimę ir visi bando jų išvengti, tačiau siekiant išsikeltų tikslų ir strategijų įgyvendinimo, valstybė turėtų laikytis griežtos pozicijos bei vykdyti pokyčius, kurie priartintų prie norimų rezultatų, neatsižvelgiant į siaurų grupių interesus ir jų pasipriešinimą.


Žinių ekonomikos forumas kviečia diskutuoti:

Sutinkate arba prieštaraujate išsakytai nuomonei? Turite ką papildyti ar replikuoti? Kviečiame išsakyti savo nuomonę bei siūlyti naujas, aktualias temas el. paštu: redakcija@zef.lt. Susisieksime su Jumis arba patalpinsime Jūsų ekspertinius komentarus ŽEF puslapyje. Siekiame kokybiškų ir argumentuotų diskusijų!

Atviros prieigos centrai – perdėtai sureikšminti ir užgožiantys esmines slėnių problemas

UAB „Eksma“ direktorius Petras Balkevičius ir VU profesorius Artūras Žukauskas, 2014 m. kovo 24 d.

Edgaro Leichterio straipsnyje "Slėniai – arba mažos valstybės keliai ir klystkeliai bandant susivokti prioritetuose" kelis kartus paminėti Atviros prieigos centrai (APC) yra reikšminga slėnių infrastruktūros dalis, tačiau manome, kad „vadovaujančiosios institucijos“ juos pernelyg sureikšmina, iš jų tikisi daugiau nei realu gauti. Toks sureikšminimas užgožia daugybę slėnių problemų, kurios nesulaukia deramo dėmesio.

Slėnių programose (bent jau Saulėtekio) buvo reikalavimas, kad slėnyje įsteigti mokslo centrai turėtų užtikrinti atvirą prieigą prie turimos įrangos. Tačiau šiuo metu vykstantys procesai kelia susirūpinimą, kad slėnių, kaip integruotų tarptautinio lygio mokslo, studijų ir žinioms imlaus verslo centrų, koncepcija yra siaurinama iki stipriai formalizuotos APC funkcijos. Jei APC būtų sumanyti kaip kertiniai slėnių elementai, tai pradėti reikėjo nuo verslo planų, kuriuose būtų identifikuoti paslaugų poreikiai, numatytos galimos pajamos ir pan. Tačiau tokių verslo planų sukurta nebuvo, nes tam nebuvo skirti ištekliai (programų rengimas buvo praktiškai nefinansuojamas), o ir 2007-2008 m. kuriant slėnių programas nebuvo įmanoma tiksliai numatyti, kokie bus verslo poreikiai 2012-2030 m., t.y. kuomet numatyta įsigyti įranga bus naudojama Todėl buvo pasirinktas kitas kelias: įranga buvo supirkta pagal konkrečių mokslininkų pageidavimus (kartais dalyvaujant verslo atstovams – lazerininkai diskusijose tikrai dalyvavo), tikintis, kad ji bus prieinama visiems – tiek verslui, tiek kitiems mokslininkams. Dalis tų pageidavimų buvo formuluojama tikintis paslaugų užsakymų iš verslo, tačiau vis tik dauguma mokslininkų rėmėsi nuostata, kad ši įranga bus naudojama mokslinių technologinių projektų, taip pat bendrų su verslu, vykdymui, naujo verslo generavimui ir studijų kokybės kėlimui. Tuo tarpu, nuo pat pradžių buvo aišku, kad struktūrizuotiems ir specializuotiems APC, kokie yra, pavyzdžiui, JAV, Lietuvoje neužteks užsakymų jiems išlaikyti dėl rinkos mažumo.

Sukurta giliai formalizuota APC sistema prieštarauja pamatiniam mokslo ir technologijų plėtros nenumatomumo principui. Slėnių atviros prieigos infrastruktūra turėtų būti „gyva“, dinamiška, nuolat gaunanti lėšų įrangos papildymui ir techninei priežiūrai. Pavyzdžiui, 2007-2008 m. nebuvo kalbos apie saulės elementų pramonę, ir dabar mes neturim labai svarbios įrangos (pavyzdžiui, SIMS – antrinių jonų masės spektrometro), kuri domintų saulės elementų gamintojus. Išsiplėtojus medžiagų inžinerijos darbams, elektroninių mikroskopų ir rentgeno difraktometrų katastrofiškai stokojama (universitetų mokslininkams talkina net privačios įmonės – o turėtų būti atvirkščiai). VU fizikai labai daug užsakymų dabar gauna iš augančios apšvietimo pramonės (2007-2008 m. jos nebuvo), čia visa įranga vargais negalais sukaupta ne iš slėniui skirtų lėšų. Jokio mechanizmo, užtikrinančio įrangos darbingumo palaikymą, nėra. Pavyzdžiui, VU Taikomųjų mokslų instituto MOCVD reaktorius (kaina 3,5 mln. Lt) prastovėjo 1,5 metų dėl banalaus gedimo, reikalaujančio keliasdešimties tūkstančių litų, kai užsienyje ar privačiame sektoriuje tai būtų sutvarkyta per kelias savaites.

Dar didesnė problema, kylanti iš perdėto APC sureikšminimo, yra menkas intelektinio potencialo panaudojimas mokslinių paslaugų sferoje. Struktūrizuotas APC yra institucija, kuri turi standartinių sertifikuotų tyrimų laboratoriją ir konkretiems užsakovams teikia mokamas tyrimų paslaugas. Pavyzdžiui,  stambios ligoninės laboratorija mažesnei gydymo įstaigai diena iš dienos atlieka kraujo tyrimus, garantuoja rezultatų teisingumą ir gauna už savo paslaugas pinigus. Darbas reikalingas, tačiau tokiam darbui aukštos kvalifikacijos mokslininkų nereikia – paprastai jį atlieka laborantai. Geriausiu atveju mokslininkas tokį darbą atlieka trumpai, pripuolamai, ir neturi jam intelektinės motyvacijos. Tokiu būdu slėnių veiklos koncentravimas į paslaugas eliminuoja akademinę bendruomenę iš auštos pridėtinės vertės produktų kūrimo proceso. Taigi, lietuviškas universitetinis APC balansuoja tarp vietiniam užsakovui svarbių, nors ir didelės pridėtinės vertės nesukuriančių darbų, ir akademinių projektų, atliekamų už viešąsias (Lietuvos, Europos, NATO…) lėšas, kurie kelia tyrėjų kvalifikaciją, užtikrina įvairių šalių specialistų bendradarbiavimą. Tuo tarpu, jau esančioms Lietuvos aukštųjų technologijų įmonėms (pvz. lazerių) ir naujai besikuriančiam aukštųjų technologijų verslui svarbu, kad akademiniai tyrėjai panaudotų savo kvalifikaciją ir įrangą aukščiausio lygio bendriems su įmonėms projektams (ne paslaugoms!) atlikti. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto ir Fizinių ir technologijos mokslų centro lazerininkai ir iki šiol bendradarbiavo su vietinėmis lazerius kuriančiomis ir gaminančiomis įmonėmis, o pagal Saulėtekio slėnio programą įsigyta nauja įranga šį bendradarbiavimą dar labiau išplės. Šiame procese formalizuota APC sistema vaidmenį vaidins, tačiau jokiu būdu ne pagrindinį.

Dar vienas mitas – APC finansinis rentabilumas. Ilgalaikėje perspektyvoje į mokslo ir verslo bendradarbiavimą investuoti pinigai tikrai duos didžiulę grąžą, tačiau nereikia tikėtis, kad vietinių ar užsienio verslo užsakymai artimiausiu metu universitetams atpirks APC išlaikymo išlaidas. Tikroji slėnių infrastruktūros finansinė grąža Lietuvos valstybei vyks per aukštųjų technologijų įmonių sukurtas brangiai apmokamas darbo vietas, aukštos pridėtinės vertės eksportuotus produktus, sulaikytus nuo emigracijos ar reemigravusius specialistus ir visą šį pozityvių rezultatų sąrašą lydinčius, į biudžetą sumokėtus didelius mokesčius. Net Massachusettso technologijos institute (MIT), kuris pripažįstamas vienu iš svarbiausių JAV technologinę pažangą užtikrinančių universitetų, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimo portfelyje 70% sudaro valstybės grantai, 17% privačių verslo subjektų projektai ir 13% labdara. Tuo tarpu, paslaugos sudaro mažiau 1% ir net nėra apskaitomos statistikoje.

Kita vertus, nors MITA remia mokslo ir studijų institucijas, vykdančias verslo subjektų užsakymus, nemažai mokslininkų grupių šių užsakymų vengia, nes privatus, savo pinigus leidžiantis užsakovas, išreikalaus pažadėto rezultato ir nepripažins tyrėjo darbo vardan „smalsumo patenkinimo“. Taigi, ir valstybė, siekdama kuo greičiau pradėti gauti gražą iš investicijų į mokslo infrastruktūrą, turi skatinti bendrus mokslo ir studijų institucijų ir verslo subjektų projektus. Esminis Lietuvos mokslo reformos elementas turėtų būti perėjimas prie to, kas anglų k. vadinama „industry driven reserach“. Tam ypač pasitarnautų kvalifikuotas sumanios specializacijos koncepcijos realizavimas, kuriame slėnių infrastruktūros panaudojimas būtų laikomas prioritetu. Tuo pačiu, tam kad būtų užtikrinta ilgalaikė mokslo raida, aukštos kvalifikacijos specialistų rengimas ir tarptautinis mokslo lygis, svarbu nesumenkinti ir fundamentalaus mokslo, nesumažinti jo galimybių naudotis šia infrastruktūra.

Pagaliau, efektyvus slėnių infrastruktūros panaudojimas yra neatsiejamas nuo aukšto lygio vadybos. Prasto slėnių valdymo (angl. mismanagement) pavyzdžiai prasideda nuo gausybės nekoordinuotų iniciatyvų (ilgos Edgaro Leichterio straipsnio pastraipos pabaigoje įvardintų kaip „Nacionalinė inovacijų sistema“), perdėto išorinių prižiūrinčių ir stebinčių institucijų vaidmens, nesant stiprių slėnių strateginio planavimo ir kitų valdymo struktūrų, vertimo mokslininkus atsisakyti individualių laboratorijų APC naudai ir baigiasi informacinių technologijų „šedevru“ – popieriniu, storais kartoniniais viršeliais „APC darbų registravimo žurnalu“. Situaciją dar sunkina sudėtingos, milžinišką administravimo naštą generuojančios viešųjų pirkimų ir finansavimo iš Europos struktūrinių fondų sistemos (pavyzdžiui, Lenkijoje mokslo ir technologijų projektams, finansuojamiems iš struktūrinių fondų, valstybė skiria 10% pridėtinių išlaidų ”pagalvę” iš nacionalinio biudžeto, kad galima būtų užglaistyti biurokratines problemas). Premjero potvarkiu sudaryta Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų strateginės taryba yra per aukštai ir per toli nuo kasdienės vadybos, o žemiau esantys „Nacionalinės inovacijų sistemos“ elementai veikia nekoordinuotai, nesubalansuotai, stokoja mechanizmų ir išteklių greitiems sprendimams ir daugeliu atvejų siekia tik trumpalaikių tikslų. Šios vadybinės problemos galėtų būti sprendžiamos tik koordinuotomis ir sutelktomis visų suinteresuotų asmenų –  mokslininkų, verslininkų, valdininkų ir net studentų – pastangomis.


Žinių ekonomikos forumas kviečia diskutuoti:

Sutinkate arba prieštaraujate išsakytai nuomonei? Turite ką papildyti ar replikuoti? Kviečiame išsakyti savo nuomonę bei siūlyti naujas, aktualias temas el. paštu: redakcija@zef.lt. Susisieksime su Jumis arba patalpinsime Jūsų ekspertinius komentarus ŽEF puslapyje. Siekiame kokybiškų ir argumentuotų diskusijų!

Slėniai – arba mažos valstybės keliai ir klystkeliai bandant susivokti prioritetuose

Edgaras Leichteris 300x300 - roundedEdgaras Leichteris, 2014 m. vasario 17 d.

Verslo ir mokslo bendradarbiavimo centrų (toliau – slėnių) samprata yra tiek užpainiota ir tiek apaugusi politikų vizijomis, biurokratų reglamentavimu, universitetų interesais ir verslo bei žurnalistų skepticizmu, kad net ir aš dabar nesiimčiau sudėlioti visko į lentynėles, nors dalyvavau praktiškai visose slėnių kūrimo stadijose: iš pradžių dar visai abstrakčiai slėnių idėjai tik gimstant asociacijoje “Žinių ekonomikos forumas”, vėlesniame vizijų gryninimo ir vertinimo procese ir šiuo metu vykstančiame projektų įgyvendinimo ir stebėsenos procese. Vis dėlto, norisi pasidalinti nuomone, kuri gali būti priešinga Lietuvoje įsivyravusiam slėnių supratimui, tačiau gal ji paaiškins, kodėl kartais nesusikalbame su užsienio ekspertais, kodėl mums sekasi ar nesiseka vystyti šias iniciatyvas ir kur slypi slėnių efektyvumo didinimo potencialas.

"Slėnių" koncepcija pasaulyje.

Klasikinis slėnio pavyzdys yra Silicio slėnis JAV. Šio slėnio pavadinimas, mąstas ir sėkmės istorijos įkvėpė daugelį šalių bandymams atkartoti sėkmę, kurti savo slėnius, Mokslo ir technologijų parkus (MTP), technologinius inkubatorius ar tiesiog technologinių startuolių (startups) kepyklėles. Tačiau mokslinėje literatūroje Silicio slėnis yra priskiriamas MTP kategorijai. Kai tik kas nors nori paminėti MTP atsiradimą, pirmas pavyzdys yra JAV Silicio slėnis, kuriame vienas iš sekmės faktorių yra Stanfordo universiteto įtaka ir jo generuojami talentai. Tačiau yra ir kitų, dar svarbesnių sėkmės faktorių: riziką toleruojanti pasitikėjimo kultūra, prieiga prie rizikos kapitalo ir "seed capital" fondų, aktyvi verslo bendruomenė, valstybės užsakymai ir t.t. Taigi, susitarkime, kad slėnis klasikinėje išraiškoje yra Mokslo ir technologijų parkas. Neužsižaiskime su sąvokomis, nesistenkime bet kuria kaina po kiekvienu pavadinimu surasti jį atitinkantį turinį, o vadovaukimės principu, kurį net Lietuvos mokesčių inspekcija jau išmoko – jeigu turinys ir forma nesutampa, reikia žiūrėti į turinį.

"Slėnių" koncepcija Lietuvoje.

Lietuviškas supratimas apie slėnius susiformavo 2006-2007 m. kaip atsakas į tris problemas:

a) Buvo aišku, kad maža šalis negali vienodai gerai išvystyti visų technologijų, todėl kilo poreikis turėti aiškius investavimo prioritetus į technlogines sritis iš 2007-2013 m. struktūrinių fondų, integruojant skirtingus ES fondus ESF "minkštoms priemonėms" ir ERDF "kietąjai" infrastruktūrai".

b) Maži parkai dėl dalininkų nesuinteresuotumo, fragmentiško valstybės finansavimo ar regioninės valdžios finansavimo nebuvimo veikė neefektyviai, todėl šaliai kilo poreikis juos pertvarkyti.

c) Verslo ir mokslo bendradarbiavimo trūkumas: verslas skeptiškas ir menkai pasitiki Lietuvos mokslininkais, o nuo tinkamo verslo-mokslo bendradarbiavimo priklauso inovacijos, eksporto sėkmė, pelnas ir mokami mokesčiai valstybei.

“Žinių ekonomikos forumas”, išnagrinėjęs šią problematiką, 2006-2007 m. Lietuvos respublikos Finansų, Ūkio, Švietimo ir mokslo ministerijoms pateikė įgyvendinimo planą:

1) Tuo metu galiojančias Ilgalaikę valstybės raidos strategiją, Ilgalaikę ūkio raidos strategiją ir kai kurias jau vystomas programas detalizuoti, konkretizuoti ir integruoti per Nacionalines kompleksines programas. Pagrindinis šių programų tikslas – nustatyti prioritetus, padėti apjungti lėšas iš skirtingos paskirties fondų, žmones, institucijas ir skirtingus instrumentus šių prioritetų įgyvendinimui.

2) Išdrįsti pasakyti, kad Lietuva, su savo nedideliais resursais gali išlaikyti tik 2 valstybinius mokslo universitetus – vieną Vilniuje (jungiant VU ir VGTU) ir vieną Kaune (KTU bazėje). Į šiuos mokslo universitetus integruoti nedidelius valstybinius mokslo institutus, apjungti jų mokslininkų ir universiteto veiklą bei optimizuoti bendrą universiteto biurokratinę struktūrą, kad ji būtų palanki mokslininkų veiklai. Šalia universitetų reikėtų suburti daugiau verslo ir mokslo bendradarbiavimo instrumentų, pritraukiančių verslą, skatinančių partnerystę bei padedančių spręsti MTP koncentracijos problemą ir pozicionuoti Lietuvos potencialą tarptautiniu mastu. Taip pat reikėtų šalia universitetų įkurti “Atviros prieigos centrus”, kurie spręstų universitetų infrastruktūros uždarumo problemą ir suteiktų galimybę geriau išnaudoti reikiamą įrangą.

3)  Stiprinti esamus Mokslo ir technologijų parkų, inkubatorių, inovacijų centrų ir jų administracijos gebėjimus teikiant inovacijų paramos paslaugas verslui, skatinant bendrą inovacijų kultūros sklaidą, bendrą verslumą ir sprendžiant kitus aktualius uždavinius. Panaudoti  kompetetingus žmones kuriant ryšius su rizikos kapitalo fondais, verslo angelais, verslo akseleratoriais ir technologinių startuolių (angl. startups) bendruomenėmis.

ŽEF rekomendacijoms buvo pritarta. Premjeras G. Kirkilas asmeniškai ėmė globoti slėnių iniciatyvą, turėdamas tuometinio opozicijos lyderio ir būsimo Premjero A. Kubiliaus palaikymą. Skambus terminas "Nacionalinė komplesinė programa" puikiai žiūrėjosi bendrame ES lėšų programavimo kontekste, nes žodis "Nacionalinė" gali leisti ir mokslo – verslo bendradarbiavimo projektams gauti valstybinės svarbos statusą (kurį kaip tik panašiu metu gavo Vilniaus Gariūnų turgavietė), o žodyje "kompleksinė" visada galima paslėpti daugybę įdomių dalykų (netgi laivą)! Universitetai, į visas šias strategines pertvarkas žiūrėjo įtariai, tačiau greitai persiorientavo – pasižiūrėjo ūkiškai: jeigu yra pinigų, tai reikia tiesiog juos paimti. Daugelį metų išgyvenę "bado dietą", praktiškai su nulinėmis investicijomis į mokslo infrastruktūrą, jie pabandė atsigriebti.

Slėnių vizijų kūrimo procesą užbaigėme "pirkinių sąrašais", o slėnių vizijas vertinančius Lietuvos mokslo akademijos ir Lietuvos mokslo tarybos ekspertus pavertėme viešųjų pirkimų ir techninių specifikacijų specialistais. Kaip kažkada Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aušroje pasakė vienas aukštas ES pareigūnas: "Jiems negalima duoti nepriklausomybės, nes tiek metų išgyvenę nelaisvėje, jie nežinos ką su ta laisve daryti".

Visuotiniam dėmesiui pasisukus į pinigingus slėnių, pagrindinė idėja išsikreipė – instrumentas (slėnis) tapo svarbesnis už strategiją (Nacionalinė kompleksinė programa). Pridėję bandymus šiuos dalykus susieti įvedant dar vieną lygmenį (jungtinių tyrimų programas) turime rezultatą: Nacionalinės kompleksinės, slėniai, parkai, jungtinių tyrimų programos, mokslo prioritetai, Ilgalaikė valstybės raidos strategija, ūkio raidos įžvalga, atviros prieigos centrai, technologiniai inkubatoriai, klasteriai, startup'ai, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros įkūrimas, Verslios Lietuvos ir Investuok Lietuvoje reformos – sukūrėme sudėtingą Nacionalinę inovacijų sistemą, kurioje eiliniam verslininkui ar mokslininkui praktiškai jokių šansų susigaudyti. 1,3 miIijardo – tokia yra apytikslė lietuviško "iš apačios į viršų" proceso kaina siekiant paskatinti verslo – mokslo bendradarbiavimą.

Ar mano nuomone, nepaisant visų identifikuotų problemų ir kliūčių, vertėjo tai daryti? Vienareikšmiškai TAIP. Kartais reikia išgyventi sunkų gryninimosi periodą, kad išmokti dirbti. Kaip pasakė 2011 m. Lietuvoje viešėjęs ilgametis „Warwick” Mokslo ir technologijų parko Didžioje Britanijoje vadovas David Rowe: "Neįsivaizduojate, kokį teigiamą rezultatą gali duoti verslo ir mokslo bendradarbiavimo pinigai, jeigu tik jie investuojami į šią sritį nuosekliai ir ilgą laiką".

Pagrindiniai pasiekimai

1) Nepaisant visų valstybės eksperimentų, strategijų ir prioritetų chaoso, tikrasis Lietuvos potencialas gryninasi ir įgauna formą. Matome pamažu kylančias pažangių mokslininkų grupes, girdime vis daugiau sėkmės istorijų.
2) Nepaisant, kad slėnių kūrimo eigoje nepavyko išlaikyti verslo intereso slėnių vystyme ir sukurti realios bendradarbiavimo platformos, sugebėjome gerokai sustiprinti mokslo ir technologijų pasiūlos dalį. Naujos infrastruktūros išlaikymo kaštai verčia universitetus ieškoti tampresnių sąsajų su verslu, domėtis atviros prieigos centrų perspektyva, atidarinėti arba stiprinti technologijų perdavimo centrus, aktyviau dirbti su tarpininkais: mokslo ir technologijų parkais, inovacijų centrais, asocijuotomis verslo struktūromis.
3) Investicijos į inovacijų paramos paslaugų teikimą padėjo išugdyti "viešuosius konsultantus", kurie padeda ieškoti verslo ir mokslo bendradarabiavimo sąsajų toje stadijoje, kai nė viena pusė dar nenori mokėti privatiems konsultantams.
4) Dauguma prioritetų nustatymo pratimų: strategijų, programų, koncepcijų, nepaisant pakilimų ir nuosmukių jas rengiant ir įgyvendinant, padėjo atlikti pradinę Lietuvos ūkio sektorių ir Lietuvos mokslo potencialo analizę, kuri toliau palaipsniui plėtojama.
5) Jau apie 7 metus Lietuvos mokslo, technologijų ir inovacijų politikos yra gana nuoseklios, nuoseklumą išlaikant trijų skirtingų Vyriausybių kontekste. Keičiasi iniciatyvų pavadinimai, detalės, instrumentai, tačiau turinys įgauna ddesnę reikšmę už formą, o kvalifikacija ima viršų prieš politinį nemokšiškumą.
6) Įvykdyta mokslo institucijų ir jų turimos infrastruktūros koncentravimo reforma (su visais jos pliusais ir minusais), leido geriau identifikuoti stipriuosius centrus ir leis jų pagrindu ateityje formuoti rimtą Lietuvos įvaizdį.
7) Nupirkta įranga slėniuose susilaukia dėmėsio ne tik iš ten dirbančių mokslininkų, verslininkų, kuriems įdomu, kokią naudą galima gauti iš tų milžiniškų investicijų, bet ir iš studentų, kurie ateina į verslumo skatinimo renginius norėdami sužinoti, kaip panaudoti turimą pažangią įrangą ir sukurti verslus. Išsivystė puikus potencialas atsipumpuruojančioms įmonėms (spin-off companies), liko tik išspręsti licencijavimo, reglamentavimo ir įrangos naudojimo klausimus.

Pilną E. Leichterio straipsnį ir daugiau panašios tematikos ekspertų nuomonių rasite Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro leidinyje „AGENDA”.


Žinių ekonomikos forumas kviečia diskutuoti:

Sutinkate arba prieštaraujate išsakytai nuomonei? Turite ką papildyti ar replikuoti? Kviečiame išsakyti savo nuomonę bei siūlyti naujas, aktualias temas el. paštu: redakcija@zef.lt. Susisieksime su Jumis arba patalpinsime Jūsų ekspertinius komentarus ŽEF puslapyje. Siekiame kokybiškų ir argumentuotų diskusijų!

 

Ką apie valstybės brandą rodo mokslo ir (ar) technologijų parkų sąvoka?

Ligita Valalyte 300x300 rounded

Ligita Valalytė, 2013 m. gruodžio 2 d.

Mokslo ir technologijų parkai (parkai), pagal veiklos specifiką dar vadinami mokslo parkais, technologijų parkais, tyrimų parkais, industriniais parkais ar technopoliais, daugelyje išsivysčiusių ar sparčiai besivystančių šalių ekonomikose veikia kaip efektyvi vietos ir regiono ekonominės politikos priemonė, užtikrinanti spartų konkurencingų žiniomis ir aukštomis technologijomis grįstų įmonių radimąsi bei jų augimą. Dažniausiai mokslo ir technologijų parkai siejami su pasauline žinių ekonomika ir gebėjimu atlikti tokias žiniomis pagrįstas veiklas, kaip žinių sklaida, parama aukštųjų technologijų įmonėms, inovacijų kultūros kūrimas ir skatinimas investuoti į žinias, ryšių tarp žinias kuriančių organizacijų – universitetų, mokslo tiriamųjų įstaigų – ir verslo įmonių kūrimas.

Kas iš tikrųjų yra mokslo ir technologijų parkas? Šis klausimas yra girdimas vis dažniau. Ar tai yra pastatai kuriuose „gyvena“ verslas? Ar tai yra teritorija, kurioje įsikūrę universitetai, verslo įmonės, inkubatoriai ir pan.? Ar tai yra profesionali komanda, kuri padeda verslui augti? O galbūt mokslo ir technologijų parkai yra tie patys „Slėniai“?

Tarptautinė Mokslo ir technologijų parkų asociacija IASP (International Association of Science Parks) parką apibrėžia kaip profesionaliai valdomą organizaciją, kurios tikslas yra padidinti visuomenės gerovę remiant inovacijų kultūrą ir didinant žiniomis ir (ar) technologijomis grįsto verslo bei institucijų konkurencingumą. Pasak IASP, parkas šį tikslą įgyvedinti gali operuodamas žinių ir technologijų srautus tarp universitetų, tyrimų centrų, įmonių ar rinkų. Parkas tokiu būdu lengvina žiniomis ir (ar) aukštomis technologijomis grįstų įmonių kūrimą, suteikdamas inkubavimo ar kitas pridėtinės vertės paslaugas. Taigi, pagrindiniai bruožai apibūdinantys parkus yra profesionaliai valdoma organizacija, visuomenės gerovės bei įmonių konkurencingumo didinimas, skatinant kurti žiniomis ir (ar) aukštomis technologijomis grįstus produktus rinkoms. Parkai gali būti labai įvairūs – organizacija valdanti infrastruktūrą ir teritoriją, organizacija turinti tik infrastruktūrą, arba tai gali būti virtuali organizacija, kuri neturi fizinės infrastruktūros. Vienas elementas, kuris yra būtinas ir bendras visiems parkams, t.y. paslaugos – inovacijų paramos, žiniomis ir technologijomis grįsto verslo kūrimo paslaugų kompleksas. Stebint aktyvius pokyčius rinkoje, kai įmonės vis labiau keliasi į virtualias aplinkas, buriasi į tinklus, klasterius ir panašiai, labai panašūs procesai vyksta ir su organizacijomis, kurios yra įrankis, technologijomis ir žiniomis grįsto verslo spartesniam kūrimuisi. Rinka diktuoja sąlygas – ten kur klientas, ten ir paslaugos teikėjas. Klausimas – kaip parkai yra suprantami Lietuvoje?

Vienintelis Lietuvos strateginis dokumentas, kuriame yra pateikiama parkų sąvoka, yra 2009 m. balandžio 30 d. patvirtintas LR Mokslo ir studijų įstatymas, kuris mokslo ir technologijų parką apibrėžia kaip juridinį asmenį, kurio pagrindinės funkcijos – stimuliuoti mokslo žinių ir technologijų sklaidos procesus, sudaryti sąlygas komercinti mokslinių tyrimų rezultatus, skatinti mokslo ir verslo ryšius, propaguoti inovacijų kultūrą. Mokslo ir technologijų parkai sudaro palankias sąlygas steigtis įmonėms, vykdysiančioms taikomųjų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės) plėtros darbus ir diegsiančioms inovacijas. Mokslo ir technologijų parkų viena iš dalyvių turi būti mokslo ir studijų institucija. Įdomumo dėlei reiktų paminėti, kad Lietuvos inovacijų 2010–2020 metų strategijoje, patvirtintoje LR Vyriausybės 2010 m. vasario 17 d., mokslo ir technologijų parkų sąvoka nėra pateikiama ir detalizuojama.

Taigi, lietuviškasis parkų apibrėžimas, skirtingai nuo tarptautinėje erdvėje priimto parkų apibrėžimo, griežtai nurodo, jog parkas turi būti būtinai įsteigtas atskiras juridinis asmuo, nenumatant galimybių jam veikti kaip savarankiškam kito juridinio asmens padaliniui, atskirai komandai ar paslaugų klasteriui. Kita išvada, kurią suponuoja lietuviškasis apibrėžimas, nurodantis, jog vienas iš parkų dalyvių būtinai turi būti mokslo ir studijų institucija. Šis reikalavimas rodo, kad Lietuvoje parkų apibrėžimui yra būdingas linijinis inovacijų modelio suvokimas, kuris pasaulyje vyravo iki 1980 metų. Tokio tipo parkų, kaip pvz. pirmųjų JAV ar ankstyvųjų Anglijos parkų, tikslas buvo užtikrinti žinių tekėjimą iš nacionalinių laboratorijų ir universitetų į rinką, t. y. verslo sektorių, pagrindinį dėmesį kreipiant į mokslo rezultatų komercinimą, tačiau šią sampratą išsivysčiusiose ekonomikose jau seniai pakeitė suvokimas, jog inovacijos gimsta tik tarpusavyje bendradarbiaujant ir veikiant skirtingiems dalyviams, įvairiems tinklams, subsistemoms, ekosistemoms, skirtingoms sritims ir pan. Jokio tiesaus ir aiškaus kelio mokslas-verslas-inovacijos nėra, yra tik „kosminė sriuba“ iš kurios gimsta naujos žvaigždės, t.y. inovacijos, naujos technologijos ir sprendimai, naujos įmonės ir pan., todėl ir parkų sąvokų apibrėžimuose negali būti tokių apribojimų, kad parką laikome tik juridinį asmenį , kurio dalyvis yra mokslo ir studijų institucija, nes parkas iš esmės galėtų būti net kelių organizacijų klasteris, o gal kompetencijų telkinys ar „kosminė sriuba“, kuri padeda didinti „žvaigždžių“ (verslo subjektų) konkurencingumą. Visgi labai panašu į tai, kad Lietuva šioje vietoje įstrigo ties 80-aisiais…

O gal naujai LT Ūkio ministerijos rengiamame Lietuvos inovacijų plėtros 2014-2020 metų programos projekte ar Parkų plėtros koncepcijos projekte atsiras mokslo ir technologijų parkų sąvoka, labiau atspindinti šiuolaikinį inovacijų procesų suvokimą?….

Struktūriniai fondai švietimui 2014-2020: šuolis į kokybę ar bedugnę?

Arminas Varanauskas 300x300 - roundedArminas Varanauskas, 2013 m. lapkričio 29 d.

Lietuvos aukštajame moksle vis dar trūksta rimto proveržio. Neefektyvus, nesistemingas ir strategiškai nepagrįstas lėšų skirstymas nedavė tokių rezultatų, kokių norėta. Naujas etapas – nauji lūkesčiai. Tad užuot filosofavus verta sutelkti dėmesį į realius, įgyvendinamus pasiūlymus. Išskiriu tris bazines problemas: pirmoji – nepakankamas tarptautinis konkurencingumas, antroji – praktinių įgūdžių stoka ir trečioji – neefektyvus mokymasis. Šių problemų sprendimas nėra paprastas ir greitas, dažnai reikalaujantis ne tik teisinių, bet ir kultūrinių pokyčių, tad tikslingas ir apmąstytas struktūrinių fondų lėšų skirstymas gali tapti lemiamu faktoriumi.

Sprendžiant pirmąją problemą reikėtų skirti daugiausiai dėmesio studento, jo vadovų ir praktikos įstaigos suinteresuotumo didinimu – numatyti praktikos krepšelius įmonėms, kurie galėtų būti panaudoti studentų vadovų skatinimui/praktikos vietai reikalingų priemonių suteikimui. Taip pat šalia praktinių įgūdžių, daliai studentų būtina padėti plėtoti ir mokslinius įgūdžius – prie to galėtų prisidėti mokslinės praktikos krepšelis mokslo įstaigoms, kuris būtų skiriamas studentui ir jo vadovui, skatinant užsiimti mokslo tiriamąja veikla. Pagaliau įteisinus savanoriškas praktikas, reikia skirti deramą dėmesį jų atlikimo viešajame sektoriuje skatinimui.

Tarptautinis konkurencingumas ir vadybinių įgūdžių stoka yra tiek individualios kiekvienos aukštosios mokyklos, tiek ir valstybės problemos. Pagrindinis principas – bendradarbiavimo su reitingų TOP100 esančiais universitetais skatinimas – rengiant jungtines studijų programas (ypač II ir III pakopos), tikslinės stipendijos doktorantūrai tuose universitetuose, su įsipareigojimu po jos sugrįžti į Lietuvą bei parama trumpalaikėms stažuotėms universitetų administraciniam personalui. Siekiant įtraukti maksimalų skaičių žmonių į internacionalizavimosi procesą reikėtų skirti čekius tarptautinėms mokslinėms konferencijoms bei sukurti Baltic ERASMUS, trumpalaikių mainų dėstytojams ir studentams, programą.

Sprendžiant neefektyvaus mokymosi problemą verta kurti bendradarbystės, sveikatinimo erdves universitetuose, plėsti mokymosi, psichologinės, karjeros pagalbos sistemas. Pereinant prie į studentus orientuoto mokymosi paradigmos būtina užtikrinti, jog jiems būtų pasiekiama visa reikalinga medžiaga, tad vertėtų skirti finansavimą atviros prieigos vadovėlių bazinėmis temomis parengimui (pvz., mikro- ar makroekonomika), taip pat plėsti tarpbibliotekinių paslaugų tinklą Baltijos jūros regione. Be to, Europos Komisijos suburta Aukšto lygio ekspertų grupė pabrėžia, jog prioritetinis studijų sistemos darbas – pedagoginių dėstytojų įgūdžių sertifikavimo sistemos parengimas. Darbų pirkimui pažaboti reikėtų sukurti nacionalinę elektroninę plagiato atpažinimo sistemą. Kalbant apie suaugusiųjų mokymąsi negalima užmiršti neformaliu būdu įgytų kompetencijų pripažinimo sistemos sukūrimo, o siekiant lavinti visuomenę vertėtų skirti finansavimą bazinių interaktyvių nemokamų kursų parengimui (teisės, ekonomikos, filosofijos pradmenys ir pan.).

Pasiūlymų pateikti galima ir daugiau (tikslesnių ir abstraktesnių), bet klausimas lieka atviras – ar sugebėsime artėjantį ES struktūrinių lėšų finansavimo periodą išnaudoti šuoliui kokybės link?

Visą medžiagą iš konferencijos „Atmerk akis – laikas veikti: švietimas“ galite rasti čia: http://www.zef.lt/naujienos/atmerk-akis-laikas-veikti-svietimas.

Viešųjų pirkimų tvarkos pokyčiai – juokas pro ašaras


Arturas Jakubavicius 280x280 - roundedArtūras Jakubavičius, 2013 m. lapkričio 07 d.

Ilgą laiką tarp Seimo ir Prezidentės „mėtomas“ ir daug diskusijų visuomenėje sukėlęs Viešųjų pirkimų įstatymas pagaliau yra priimtas. Remiantis šiuo įstatymu, nuo 2014 m. sausio 1 d. mažos vertės viešuoju pirkimu bus laikomas pirkimas, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra mažesnė kaip 200 tūkst. Lt (be pridėtinės vertės mokesčio), o darbų pirkimo vertė mažesnė kaip 500 tūkst. litų. Iki šiol mažos vertės pirkimu buvo laikomas pirkimas, kai jo vertė neviršijo 100 tūkst. litų prekėms ir paslaugoms.

Tokios įstatymo pataisos turėtų leisti perkančiosioms organizacijoms nors šiek tiek atsikvėpti nuo administracinės naštos bei paprasčiau vykdyti pirkimus, tačiau… Tuo pat metu, viena ranka paprastinant viešųjų pirkimų tvarką, kita – didinamas kontrolės mechanizmas, taip kuriant papildomas prievoles perkančiosioms organizacijoms.

Naujai priimtame viešųjų pirkimų įstatyme yra nustatoma perkančiosios organizacijos prievolė, vykdant mažos vertės pirkimus, apie juos skelbti savo interneto tinklalapyje (informaciją apie pradedamus viešuosius pirkimus, apie nustatytus laimėtojus ir sudarytas sutartis). Ir visiškai nesvarbu kokios vertės yra pirkimas. Pavyzdys: organizacija planuoja pirkti 5 tušinukus už 20 litų. Pagal naujai įsigaliosiančias įstatymo pataisas, prieš pradedant pirkimą organizacija turėtų įsivesti savo interneto puslapyje informaciją apie pradedamą pirkimą (objektą, pirkimo būdą ir jo pasirinkimo priežastis), po to, informaciją apie nustatytą laimėtoją ir ketinamą sudaryti pirkimo sutartį (objektą, numatomą pirkimo sutarties kainą, laimėjusio dalyvio pavadinimą, jo pasirinkimo priežastis ir kt.), ir galų gale – informaciją apie sudarytą pirkimo sutartį (objektą, sutarties kainą, laimėtojo pavadinimą ir kt.). Gerai, jei organizacija tokius „tušinukus“ perka tik vieną kartą per savaitę ar mėnesį, tai tokia prievolė pildyti informacija gal ir nesudarys didelių sunkumų, bet yra tokių perkančiųjų organizacijų, kurios atlieka mažos vertės pirkimus kas dieną ir tokiu atveju ši administracinė našta jau pradeda kelti rūpesčių…

Dar vienas niuansas, susiję su prievole kiekvieną pirkimą realiu laiku skelbti interneto tinklalapyje – iki šiol perkančiosios organizacijos kaip ir turėjo (ir tebeturi) prievolę skelbti planuojamų pirkimų einamaisiais metais planus bei jau įvykdytų per kalendorinius metus viešųjų pirkimų ataskaitą. Perkančiosios organizacijos, taip pat privaloma tvarka, pildo ir pirkimų žurnalą – perkančiosios organizacijos nustatytos formos dokumentą, skirtą registruoti visus perkančiosios organizacijos atliktus pirkimus. Taigi, nepaisant to, jog perkančiosios organizacijos ir taip pildo begalę dokumentų, kurie leidžia valstybei (esant norui ir reikalui) įsitikinti pirkimų skaidrumu, tai su naujomis įstatymo pataisomis atsiranda dar viena prievolė, kuri užkraunama ant perkančiosios organizacijos pečių ir kažin ar galinti užkirsti kelią korupcijai ir piktnaudžiavimo galimybėms.

Administracinės pirkimų naštos didinimas valdžios institucijoms, vykdančioms pirkimus – dar pusė bėdos. Toks jų darbas – nors „darbas dėl darbo“ irgi prasilenkia su bet kokia logika. Bet į pirkimų įstatymo „mėsmalę“ papuola ir jaunos inovatyvios įmonės, kurios pradinėse augimo stadijoje naudojasi viešosiomis lėšomis, dažnu atveju sudarančiomis didžiąją jų pajamų dalį (tokiu atveju jos tampa perkančiomis organizacijomis), mokslo tyrimų institucijos, technologijų centai ir verslo asociatyvinės institucijos, teikiančios paslaugas verslui, kurios dalinai finansuojamos iš viešųjų lėšų. Galima sutikti, kad pirkimų įstatymo pakeitimai tiesiogiai prisideda prie darbo vietų kūrimo (darbas dėl darbo), bet ar taip darydami toli nuvažiuosime? Šiuo atveju, darbo našumo ir pridėtinės vertės didinimas, kaip inovacijos ir konkurencingumas, lieka tik utopiniu lozungu.

Iš kitos pusės, suprantamas ir valstybės noras dvigubai padidinus mažos vertės viešųjų pirkimų ribas užtikrinti, kad tai neskatintų korupcijos ir nesudarytų prielaidų nesąžiningai konkurencijai. Tačiau visur reikia laikytis protingumo principo ir bent jau netaikyti lygių viešinimo prievolių tiek 10 litų, tiek 200 000 litų viešųjų pirkimų sumoms. Visai racionalus sprendimas šiuo atveju būtų tiesiog nustatyti žemutines ribas, t.y.: nuo kokios mažos vertės pirkimų sumos yra privaloma realiu laiku skelbti savo interneto tinklalapyje visą informaciją susijusią su pirkimu (pvz. iki 100 000 nėra privaloma, nuo 100 000 jau privaloma). Analogiškai kaip ir su mažos vertės viešųjų pirkimų sumomis – pirkimo vertei neviršijant 10 000 litų, perkančioji organizacija gali nusimatyti, jog pirkimo dokumentai gali būti nerengiami, o apklausa gali būti atliekama žodžiu. Toks atskyrimas galėtų lemti ir sveiką avį ir sotų vilką…

Yra dar vienas variantas, kuris labiau tiktų „grubiajam“ problemos sprendimo būdui – tiesiog uždaryti organizacijos interneto tinklapį ir persikraustyti į kitas komunikacines erdves, kad ir į soc. tinklapį „Facebook“. Kadangi naujoje viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje mažos vertės pirkimų viešinimo atveju yra minima tik viena prievolė: mažos vertės pirkimų atveju skelbti informaciją tik savo tinklapyje, niekaip neužsimenant apie kitus būdus, taigi toks sprendimas būtų visai racionalus, svarbiausia paprastas ir greitai sutvarkomas bei nereikalaujantis ilgalaikių pastangų. Tačiau visada norisi, kad tokių būdų organizacijoms nereiktų griebtis, o susitarimai būtų pasiekiami diskusijų ir kompromisų keliu.

Valdžios konsultacijos su verslo ir mokslo atstovais: laikas keisti požiūrį

Edgaras Leichteris 300x300 - roundedEdgaras Leichteris, 2013 m. spalio 18 d.

Bendraudamas su valdžios atstovais dažnai jaučiuosi, kad manęs niekas negirdi ir nesupranta. Paradoksalu, tačiau bendraujant su atskirais valdžios atstovais viskas sekasi puikiai, galima surasti protingų, pažangių, sistemiškai mastančių, atsidavusių Lietuvai žmonių. Tačiau kai bendrauji "su sistema", kažkurioje vietoje viskas pakrypsta į blogąją pusę. Ir tada tenka prisiminti: "Norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada". Ir tai nepriklauso nuo politinės partijos, pažiūrų, lyties, amžiaus, išsilavinimo. Bent kažkur išliekame nuoseklūs ir užtikriname lygias galimybes. Kas lemia tokią situaciją? Viena iš priežasčių – "vertikalus" ir "žinybinis" valdžios atstovų mąstymas (ministerijoms yra sudėtinga net tarpusavyje susitarti, nekalbant apie platesnio konsensuso paiešką). Todėl priemonėmis "iš viršaus" ne visada galima išspręsti politikos formavimo problemas. Reikia aktyvesnio įsitraukimo ir veikimo iš pačios verslo ir mokslo bendruomenės pusės.

Lietuvoje šiuo metu vyksta daug svarbių pokyčių, kuriuos lemia naujas Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos 2014-2020 metams programavimo periodas, naujos ES nustatytos vystymosi kryptys, ekonomikos plėtros tendencijos. Šiuo permainų laikotarpiu identifikuojamos naujos verslo ir mokslo sektorių galimybės, perspektyvos bei juos veikiantys iššūkiai, gryninamos naujos investavimo prioritetinės kryptys, modeliuojami valstybės ir visuomenės plėtros bei tolimesnės raidos scenarijai.

Valstybiniame lygmenyje vyksta intensyvūs viešosios politikos formavimo procesai: rengiama sumanios specializacijos strategija (kuria remiantis bus apibrėžtos šalies mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros (MTEP) bei inovacijų raidos kryptys ir prioritetai), ruošiama valstybės inovacijų plėtros strategija, vyksta parengiamieji darbai 2014-2020 metų ES struktūrinės paramos panaudojimo laikotarpiui, gryninami klasterių, mokslo ir technologijų parkų, slėnių ir kitų inovacijų sistemos dalyvių plėtros planai.

Todėl dabar ypatingai svarbu į politikos formavimą bei prioritetų nustatymą įtraukti suinteresuotąsias privataus ir viešojo sektoriaus šalis: visuomenės, verslo ir mokslo atstovus. Nes tik tokiais partnerystės principais paremtas politikos formavimo procesas leidžia valdžios atstovams aiškiau suvokti egzistuojančias problemas ir jas įvertinus priimti sprendimus, lemiančius esminius pokyčius bei geriau išnaudoti visas tobulėjimo ir plėtros galimybes.

Asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ yra vienas pagrindinių valstybės socialinių partnerių, kuris aktyviai dalyvauja formuojant šalies ekonomikos politiką, teikia pastabas ir pasiūlymus rengiant įstatymų projektus. Per daugiau nei dešimt metų, apjungus mokslo, verslo bei politikos sričių atstovus, mums pavyko suformuoti plačią ir stiprią bendruomenę, galinčią teikti pagrįstas pozicijas, turinčias svarų indelį priimant valstybės mastu reikšmingus sprendimus.

2013 m. spalio 23 d. atvirame visuomenei renginyje mes pristatysime susistemintą ir koncentruotą vykstančių pokyčių apžvalgą, pagrindines inovacijų politikos iniciatyvas. Bus kalbama klasterių, slėnių, mokslo ir technologijų parkų, sumanios specializacijos, temomis.

Kviečiame dalyvauti !

Renginio programa:
http://www.zef.lt/wp-content/uploads/ZEF-spalio-23d-renginio-programa-v5.pdf

Registracija:
http://goo.gl/0d5gWn

 

Aukštųjų technologijų ateitis – greitas, sumanus ir profesionalus verslas

Untitled Monika Petraitė, 2013 m. vasario 1 d. 

Vertinant Lietuvos ūkio struktūros palankumą aukštųjų technologijų plėtrai, turime labiau analizuoti ne tiek atskirus sektorius, kiek jų pajėgumus įsisavinti aukštųjų technologijų sprendimus, pasirengimą konkuruoti inovatyviais ir kūrybiškais būdais bei pereiti nuo technologijų „adaptavimo“ prie technologijų „modifikavimo“ ir, ypatingai, technologijų „kūrimo“ strategijų konkrečioms ūkio ir socialinėms problemoms spręsti. 

Aukštosios technologijos tradicinėje pramonėje 

Kai kurios ūkio šakos tradiciškai priskiriamos žemųjų ar aukštųjų technologijų sritims, tačiau globalios gamybos, aukštųjų technologijų, mokslo ir tyrimų paslaugų specializacijos kontekste toks skirstymas netenka prasmės. Šiandien aiškiai suprasta, kad net tradicinėse srityse turime nuolat ieškoti naujų, moksliniais tyrimais ir eksperimentine plėtra grindžiamų sprendimų. 

Maisto kokybė ir saugumas, atsinaujinančių energijos šaltinių paieška, išteklius tausojančios gamybos, vartojimo ir gyvenimo sistemos, nauji iššūkiai sveikatai ir saugumui integruoja inovacinės veiklos ir aukštųjų technologijų poreikius visose ūkio srityse, apimant Lietuvos tradicines šakas (maisto pramonė, tekstilė, energetika) ir naujas besivystančias sritis aukštųjų technologijų sektoriuose (pramoninės ir medicininės biotechnologijos, bioelektronikos ir mechatronikos, lazerių ir šviesos technologijos, ir kt.). 

Aukštųjų technologijų plėtra pasauliniu mastu pasiekė virsmo tašką, kai jos tampa jau ne elitinių sektorių, bet visos ūkio struktūros pagrindu visose be išimties šakose, o jų sklaidos greitis priklauso nuo taikomųjų sprendimų plėtros, ūkinės veiklos organizavimo, verslo modelių kaitos, leidžiančios maksimaliai išnaudoti aukštųjų technologijų teikiamas galimybes. Todėl turime apie aukštąsias technologijas ir jų plėtrą mąstyti ne iš sektorinių, bet inovacinių gebėjimų, kurie tampa kritiniu veiksniu vystant bet kurio ūkio sektoriaus konkurencingumą, pozicijų. 

Stiprūs kompetencijų centrai ir verslumo dvasia

Lietuvos ir kitų šalių aukštųjų technologijų sektoriai skiriasi verslo sistemomis. Kai kurios Rytų ir Centro Europos šalys, tokios kaip Estija ir iš dalies Vengrija, itin sparčiai integravosi į tarptautines technologijų ir verslo sistemas ankstyvų tiesioginių užsienio investicijų dėka, taip perimdamos ne tik technologinį, bet ir verslo know how, o svarbiausia, įgydamos tiesioginę prieigą prie naujųjų technologijų rinkų. Todėl pereinamasis laikotarpis nuo uždaros link atviros tarptautinės ekonomikos buvo spartesnis ir sklandesnis, bet tie patys žingsniai, nors ir sutrumpindami tarptautinės integracijos atkarpą, iš dalies apribojo inovacinės veiklos „ieškojimų“ lauką ir suformavo gana aiškią ūkio specializaciją. 

Lietuvos kelias – tai greičiau savarankiško ieškojimo kelias, kur aukštųjų technologijų sektorinį profilį suformavo ne tiesioginės užsienio investicijos ir kartu su jomis perkeltas know how bei padiktuotos vystymo kryptys, bet atskirų sričių mokslo tyrimų tobulumas ir verslumo dvasia. 

Šiandien vystydami aukštąsias technologijas, atsiremiame į stiprius, nacionalinius ir tarptautiniu mastu pripažintus kompetencijų centrus, kurių pagrindu vystosi nauja verslo struktūra, formuojasi nauji tarptautine tinklaveika grindžiami verslo modeliai. 

Lietuvoje dominuoja antrepreneriškos, greitos ir įžvalgios vidutinės įmonės, veikiančios nepriklausomai nuo multinacionalinių korporacijų tinklų. Tokiai mažai šaliai tai didelis privalumas, nes verslas turi gerokai daugiau laisvės produktyviam kūrybiškumui ir daro reikšmingą įtaką inovacinės kultūros formavimuisi nacionaliniu mastu. 

Partnerystės ir dialogo stiprinimas

Aukštųjų technologijų kompetencija nesiformuoja tik versle, ar tik mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros sektoriuje, atviros prieigos centruose ar pan. – tai partnerystės ir dialogo rezultatas. Todėl Lietuva, siekdama tapti aukštųjų technologijų šalimi, pirmiausia turėtų išmokti partnerystės ir dialogo kultūros, kuria išsiskiria Šiaurės Europos ir kitų regionų aukštųjų technologijų centrai. 

Inovatyvus vietinis verslas gali padiktuoti naujas vystymo kryptis, sukurti sėkmingus technologijų komercializacijos modelius, sujungti technologinės plėtros ir rinkos vystymo uždavinius. Kita vertus, be kokybiškų MTEP ir technologijų perdavimo veiklų, verslo pastangos bus bergždžios, nes stokos pagrindinio intelektinio indėlio – inovatyvių ir būtinai specifinių mokslo ir technologinių sprendimų auštos pridėtinės vertės inovacijoms kurti. 

Didžiausia jaunų IT ir telekomunikacijų įmonių ekosistema

Jaunos įmonės kuriasi visose aukštųjų technologijų srityse: biotechnologijų, lazerių ir šviesos technologijų, IT, telekomunikacijų ir kt. Tai pasauliniu mastu didžiausius technologinius ir inovacinius proveržius formuojančios kryptys. 

Konkrečios vietovės atžvilgiu, jaunų įmonių kūrimąsi lemia jau egzistuojančių inovatyvių įmonių gausa, kompetencijos koncentracija konkrečiose technologinio proveržio srityse, verslo sistemos dinamika su aiškiai išreikšta technologine specializacija.

Lietuvoje šiandien stipriausiai susiformavusi inovacinė ekosistema yra IT ir telekomunikacijų sektoriuje, kur infrastruktūros, rinkos ir inovatyvios įmonės dinamiškai sąveikauja, formuojasi daugybė naujų nišinių rinkų, kurių plėtra reikalauja santykinai mažiau sąnaudų, nes IT, skirtingai nuo biotechnologijų ar lazerių, jau yra tapusi bazine technologija ir jos skvarbos mastas kokybiškai keičia visas gyvenimo ir ūkio sritis. 

Kita vertus, akivaizdu, kad naujų technologinio augimo bangų tikimasi iš bio- ir šviesos technologijų, santykinai siauriau išplėtotų sričių, kur gausūs mokslo atradimai ir nauji sprendimai formuoja inovacinės veiklos pagrindus. Pastarųjų sklaidą, tikėtina, stebėsime artimiausiame dešimtmetyje, kai bus suderinti ne tik technologiniai, bet ir instituciniai standartai. 

„Pasislėpusių nugalėtojų“ inovacinė strategija 

Lietuva pasaulinį pripažinimą jau pasiekė daugelyje sričių – biotechnologijų, lazerių, telekomunikacijų, IT ir kt., tačiau jis reiškiasi specializuotose technologinėse nišose ir rinkose. Masinis pripažinimas gali būti pasiektas tik per multinacionalinių kompanijų veiklas, tačiau mažai tikėtina, kad tokios artimiausiu metu susiformuos Lietuvoje dėl daugelio sisteminių veiksnių. 

Tačiau tai nėra būtinybė, nes mūsų kelias – greita, sumani, antrepreneriška specializacija, vykdant ir tobulinant unikalius MTEP, siekiant verslo profesionalumo ir įgyvendinant „pasislėpusių nugalėtojų“ inovacinę strategiją, kuri padeda užtikrinti verslo sėkmę globaliose nišinėse rinkose.

Prof. Monika Petraitė, Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanė

 

Versle reikalingas tikėjimas, kad mes galime

Gitana AklienėGitana Aklienė, 2013 m. sausio 11 d. 

Lietuvos įmonės remiasi žiniomis, inovacijomis, savo pasiekimais kuria gerovę ir garsina mūsų šalį visame pasaulyje. Pristatome kasmetinių „Žinių ekonomikos įmonės 2012“ apdovanojimų kandidatės „No Magic Europe“ sprendimus, padėjusius užtikrinti įmonės sėkmę. 

„Lietuvoje reikia verslą skatinančio, o ne žlugdančio požiūrio. Dažnai esame kritiški ir negatyvūs, realistai su pesimizmo gaidele. Penkis kartus bankrutavęs verslininkas, kuriantis šeštąjį verslą, Lietuvoje laikomas kvailiu, o JAV – pakankamai brandžiu, daug patirties turinčiu verslininku. Taigi mums reikia daugiau optimizmo ir tikėjimo, kad mes galime“, – teigia aukštųjų technologijų įmonės „No Magic Europe“ direktorė Gitana Aklienė. 

„No Magic Europe“ yra vieni modeliavimo, simuliavimo ir analizės sprendimų lyderių, kurių žinomiausias produktas – MagicDraw, pradėtas kurti prieš penkiolika metų ir iki šiol kuriamas Lietuvoje. „Jei statote namą, privalote pasidaryti projektą, kuriame ekspertai paskaičiuotų, kokio storio ir gylio pamatas, kokios medžiagos sienos, langai, stogas. Taigi architektas ir konstruktorius padaro namo modelį, paskaičiuoja veikiančias jėgas ir užtikrina, kad statomas namas nenugrius ir neteks jo statyti iš naujo. Mūsų kuriami modeliavimo sprendimai leidžia panašų principą taikyti sistemų inžinerijoje, verslo kūrime, gynybos sektoriuje ir kitose srityse – sumodeliuoti sprendimą, jį išbandyti ir tik tada gaminti, taip išvengiant klaidų ir didelių išlaidų dėl jų“, – pasakoja „No Magic Europe“ direktorė.

Įmonės produktas MagicDraw buvo naudojamas kuriant Europos observatorijos teleskopą, kurį sudaro tūkstančiai veidrodžių, nes fiziškai kelių kilometrų vientiso veidrodžio pagaminti neįmanoma. Žinoma, galima gaminti ir nemodeliuojant, bet, jei gamybos eigoje iškiltų problemų, apie kurias nebuvo pagalvota, tai kainuotų milijonus ir begales laiko. Taigi modeliavimas sprendžia šias problemas – pradžioje šiek tiek ilgiau užtrunkama, bet vėliau – stipriai sutaupoma.

„Į modeliavimo rinką įžengėme netyčia – įmonė kūrė programinę įrangą ir ieškojo tinkamo sau modeliavimo sprendimo. Esami buvo arba nepakankamai brandūs, arba neįperkami, tad nusprendėme, jog turime pakankamai minčių ir sugebėjimų, kad pasidarytume tokį sprendimą patys. Pamažu sau kurtas produktas išpopuliarėjo ir dabar jį naudoja daugiau kaip pusė milijono vartotojų, tarp kurių yra ir žinomos kompanijos: BMW, Lockheed Martin, NASA, JP Morgan Chase. Lietuvoje mūsų sprendimais pasitiki Alna, Audimas, Kauno grūdai, Lietuvos muitinė bei universitetai“, – apie įmonės veiklos pradžią ir pasiekimus pasakoja G. Aklienė. 

Įmonė sėkmę pasiekė kurdama sprendimus, atitinkančius pasaulinius standartus, bendradarbiaudama su Lietuvos ir kitų šalių universitetais, dalindamasi sukaupta patirtimi ir įgydama vartotojų pasitikėjimą net 92 pasaulio šalyse.

„Tai, kad šiandien gyvename gerai, nereiškia, kad gyvensime gerai rytoj, todėl nuolat investuojame į tyrimus, ateities veiklos kryptis ir stebime rinkos tendencijas. Tai, kad programinės įrangos sektoriaus mums jau seniai neužtenka, rodo ir sprendimai, skirti sistemų inžinieriams, verslo analitikams bei gynybos sektoriui. Visada ieškome unikalių sprendimų, kurių kūrimui galime išnaudoti savo įmonės potencialą“, – sako „No Magic Europe“ direktorė. 

Jau devintąjį kartą Lietuvos verslas dalyvavo „Žinių ekonomikos įmonės 2012“ rinkimuose. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojimus įteikė įmonėms „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinys, „Amilina“ ir „Lietuvos paštas“. Sėkmingiausia jauna aukštųjų technologijų įmone pripažinta UAB „Rubedo sistemos“. Apdovanojimus kasmet organizuoja asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su partneriais „EKSMA“ grupe, „Danske bank“ ir UAB „Verslo žinios“.