NVO švietimo tinklas pateikė siūlymus dėl bendrojo ugdymo programų atnaujinimo

Tinkle esančios organizacijos išreiškė principinį pritarimą dėl ugdymo turinio atnaujinimo reikalingumo, bet kartu pateikė ir papildomus siūlymus kaip galima būtų tobulinti parengtas Ugdymo turinio atnaujinimo gaires. Siūlymuose akcentuojama pilietiškumo ugdymo svarba, daugiau galimybių praktiniam ugdymui, neformaliojo švietimo plėtra ir dėrmė su formaliojo švietimo posisteme. Taip pat pritariama kaupiamojo balo idėjai ir siūloma į kaupiamąjį balą įtraukti ir neformaliu bei savaiminiu būdu įgytų kompetencijų pripažinimą. Su visais Tinklo siūlymais galite susipažinti čia.

Nacionalinis švietimo NVO tinklas susibure siekiant efektyvesnes ir kokybiškesnes švietimo politikos Lietuvoje bei glaudesnio nepriklausomu švietimo veikeju ir instituciju bendradarbiavimo ja igyvendinant. Šiuo metu asociacija vienija 15 švietimo srityje veikianciu organizaciju: Lietuvos suaugusiuju švietimo asociacija, Nacionaline treciojo amžiaus universitetu (TAU) asociacija, Viešoji istaiga Europos namai, viešoji istaiga Pilietiniu iniciatyvu centras, viešoji istaiga Pilietines visuomenes institutas, LCC tarptautinis universitetas, Socialiniu mokslu kolegija, asociacija „Žiniu ekonomikos forumas“, vaiku darželis „Nendre“, visuomenine organizacija Baltosios pirštines, viešoji istaiga Pasaulio pilieciu akademija, asociacija Lietuvos moksleiviu sajunga, viešoji istaiga Demokratine mokykla, Viešoji istaiga Lauko darželis. Tinklo veikla koordinuoja viešoji istaiga Europos namai.

Kaip keitėsi inovacijų padėtis Lietuvoje?

Kęstutis Jasiūnas

Kęstutis Jasiūnas

2005 m. per apdovanojimų ceremoniją gavęs statulėlę, kuri išlaikė savo dizainą iki šių dienų, dr. Kęstutis Jasiūnas, UAB „EKSPLA“ vadovas sakė: „1992 m. buvo galima rinktis – eiti į gatvę, išvažiuoti į užsienį, ar eiti daryti verslo iš to ką moki“. Taigi, 1992 m. oficialiai gimė UAB EKSPLA, kurianti ir gaminanti lazerius, sudėtingus lazerinius kompleksus ir jų dalis. Mokslo komercializavimo keliu pasuko ir grupė biotechnologų, kurie įkūrė įmonę UAB „Fermentas“, dabar žinoma kaip „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Ji 2004 m. buvo viena pirmųjų įmonių, kuri gavo Žinių ekonomikos įmonės apdovanojimą. Dabar tai Lietuvoje ir pasaulyje žinomos įmonės.

Iššūkiai, kurie privedė prie sėkmės

Prof. habil. dr. Eugenijus Arvydas Janulaitis buvo vienas iš tų, kuris dėjo pagrindus pirmosioms Lietuvoje moderniosios biotechnologijos įmonėms. Jis sako, kad tai tapo įmanoma dėl to, kad prasidėjus „perestroikai“ buvo panaikinti apribojimai vesti derybas su užsienio klientais, vykti į susitikimus su jais bei potencialiais produktų platintojais, teikti produktus, nustatyti jiems kainas be tarpininkų ir prižiūrėtojų iš Maskvos. Tačiau prisimena, kad iššūkių būta daug.

„Atėjome į jau pasidalintą konkurentų pasaulinę rinką. Praktiškai neturėjome nors kiek reikšmingesnės patirties sėkmingam verslo vystymui, būtinų „minkštųjų“ kompetencijų (rinkodara, kainodara, reklama, intelektinės nuosavybės apsauga, derybos ir kt.). Tačiau mokėjome kurti ir gaminti itin aukštos kokybės inovatyvius produktus. Taip pat tarptautinėje erdvėje „Fermentas“ jau buvo žinomas dėka tyrimų rezultatų publikavimo užsienio žurnaluose (o atsidarius sienom ir dalyvavimo mokslinėse konferencijose), bei  savo produktų tiekimo būsimiems konkurentams užsienyje. Prie žinomumo prisidėjo ir užsienio žurnalistų straipsniai apie Fermento pasiekimus Lietuvai tapus nepriklausoma  Science žurnale (su skambiu pavadinimu “Lithuanian biochemist builds ezyme empire”), laikraščiuose. Sujungus šiuos palankius įėjimui į rinką faktorius su nuolatiniu siekiu kurti inovatyvius produktus bei kaupti minkštąsias kompetencijas pavyko palaipsniui išvystyti sėkmingą verslą, tiekiantį savo produktus į daugiau kaip 70 pasaulio šalių. O kai kuriose produktų grupėse net įgauti vieno iš rinkos lyderių statusą“, − teigia prof. habil. dr. E. A. Janulaitis.

Mokslininkui antrina lazerinės įmonės EKSPLA vadovas dr. Kęstutis Jasiūnas, kuris teigia, kad iššūkiai  buvo visi kokie tik galėjo būti: „Pirmas iššūkis, kad nežinojome kas yra rinka, kas yra marketingas, kas yra pardavimų koncepcija, ėjome ten, kur mumis netiki niekas. Niekas netikėjo, kad tie buvę „posovietai“ gali kažką gero sukurti. Eksporto irgi nelabai buvo. Sovietų Sąjungos laikais mes pardavėme vieną lazerį ir tik dėl to, kad Sovietų sąjunga užsidėtų pliusiuką, kad skatinamas eksportas. Vėliau pavyko išeiti į Japoniją rinką, nors ten nelabai žinojo kas yra Lietuva.“ Kęstutis pripažįsta, kad rizikos buvo tiek investuotojui, tiek jiems, tačiau ji pasiteisino.

„Antras iššūkis buvo viduje, Lietuvos kontekste. Klestėjo tie, kurie veža metalą, kitus produktus, ar Gariūnuose kažką parduoda. Ir buvo tokių kaip mes – kurie norėjo kažką kurti iš žinių. Mokslas nebuvo ant bangos. Nemažai šviesių protų susigundė greitai gaunamu pelnu, bet reikia pripažinti, kad vėliau kai jie pamatė, kad mokslą galima komercializuoti, jie jau buvo praradę reikiamus įgūdžius, kompetencijas“, − teigia dr. K. Jasiūnas.

Prof. habil. dr. Eugenijus Arvydas Janulaitis

Trūko ir informacijos, ir valstybės paramos

Abu pašnekovai sutaria, kad iššūkius būtų buvę įveikti lengviau, jei kas nors būtų padėjęs įgyti „minkštųjų“ kompetencijų, nes verslo vystymo pradžioje Lietuvoje nebuvo į ką kreiptis, trūko informacijos, kaip tai daryti. Konsultantai buvo tik užsienyje, o jie buvo arba brangūs, arba buvo sudėtinga juos pasirinkti, kadangi kompetencijų irgi nebuvo. Prof. habil. dr. E. A. Janulaitis teigia, kad vėliau pradėtos ugdyti darbuotojų kompetencijos: „Šiek tiek prakutę pradėjome ugdyti savo darbuotuojų minėtas kompetencijas finansuodami jų mokymąsi, įgydami rinkos apžvalgas (kartais itin brangias) ir t.t. Šioje vietoje paminėtina, kad su laiku bendrovė pribrendo ir sėkmingai įdiegė tokias inovacijas, kaip ISO standartai (pirmieji Lietuvoje), LEAN sistema ir daug kitų vadybinių, organizacinių inovacijų“.

ESKPLA vadovas prisimena, kad trūko ir valstybės paramos: „Valstybė buvo pasimetusi, dar tik kuriama, tad sisteminių veiksmų nebuvo. Pirmas dalykas, ką mes turėjom tokią kaip pagalbą, tai turbūt 1996 m., kai mums suteikė kreditą įrangai ir mes nusipirkom brangų silografą. Tada bankas suteikė kreditą, o valstybė kompensavo palūkanas. Dabar šių priemonių yra gausu, ir valstybė, manyčiau, daro pakankamai daug. Prioritetai keliami ten kur reikia, ne visose priemonėse optimaliai, bet iš principo viskas yra“, − teigia jis ir priduria, kad dabar reiktų daugiau iniciatyvos iš pačio verslo. Jis mano, kad reiktų pasiryžimo imtis daugiau rizikos, nes tai neatsiejama inovacijų kūrimo ir diegimo dalis. „Jeigu dalykai yra iki galo išbandyti, vadinasi, tai nebėra inovacija“, − sako jis.

Inovacijų padėtis šalyje nuo nepriklausomybės atkūrimo pakitusi

Bėgant metams požiūris į inovacijas keitėsi. Prof. habil. dr. E. A. Janulaitis teigia, kad ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu inovacijos buvo suprantamos gana vienpusiškai − kaip naujų produktų ir  procesų  kūrimas bei tobulinimas. Dabar, jo nuomone, tai suvokiama žymiai plačiau ir apima organizacines, vadybines ir kitas inovacijas, be kurių šiuolaikinis verslas sunkiai įsivaizduojamas. Taip pat priduria, kad žodžiais verslas visais laikais buvo raginamas būti inovatyviu. „Su laiku panaudojant ES  fondų lėšas radosi ir priemonės (tarp jų ir skirtos startuolių ekosistemos kūrimui), skatinančios ir remiančios  inovacijų kūrimą. Ar visada jos nukreipiamos racionaliausiu ir rezultatyviausiu keliu – diskutuotina“, − teigia jis.

Dr. K. Jasiūnas sutinka, kad požiūris į inovacijas bėgant laikui keitėsi: „Prisimenu maždaug apie 2000 m. vieno tokio ministro pasakymą „Kas čia jūsų tas High tech‘as… Kaip vienas baldų cechelis. Kiek čia jūsų yra, o triukšmo keliate daugiau nei tas cechelis…“  Buvo toks požiūris, o dabar jau aišku valdžios institucijose šnekant apie inovacijas esi priimamas teigiamai, palankiai“. Tiesa jis prideda, kad iš valstybės pareigūnų negatyvių atsiliepimų nėra, tačiau kartais iš tradicinės pramonės atstovų jų dar galima išgirsti. „Jie purkštauja, kad tos aukštųjų technologijų įmonės suvalgo daugiau paramos nei duoda naudos Lietuvai. O suvalgo daugiau, nes labiau atitinka kriterijus ir joms yra lengviau ją gauti.“

Vis dėlto dr. K. Jasiūnas pastebi, kad tam tikras ratas, kuris priima inovacijas, yra išsiplėtęs ir tos įmonės daro vis daugiau, ir daugiau: „Ratas įmonių, ar IT, ar lazeriai, ar robotika, ar biotechnologijų srityje, yra išsiplėtęs. Lyginant su anksčiau, ženkliai daugiau atsirado kompanijų, kurios neša didesnį indėlį į BVP ir jų veikloje žymiai daugiau atsiranda tų inovatyvių sprendimų. Bet to maža. Kaip pastūmėti tas pramonės gamybos įmones, kurių mažas cechelis kaip visas aukštųjų technologijų verslas Lietuvos, kad jos daugiau dėmesio atkreiptų į inovacijas, daugiau investuotų į technologijas, kurtų technologijas…? Šito dar trūksta“.

Kas stabdo inovacijų plėtrą Lietuvoje

K. Jasiūnas mano, kad Vilnių ir Kauną drąsiai įvardintų kaip inovacijoms palankia aplinka, tačiau kitiems miestams trūksta to. „Aišku gali būti, kad pas juos nėra to stūmimo, ir neatsiranda, kas norėtų ten kurtis. Kita vertus, jei ten norėtų kurtis verslas, nerastų žmonių, nes nėra palankios aplinkos. Ne žemės ar infrastruktūra svarbiausia, o žmonės. Nebūtina, kad kiekvienam regione būtų po inovatyvią įmonę, manau, užtenka kelių centrų didžiuosiuose miestuose, kad Lietuvą galima būtų vadinti inovacijoms palankia šalimi“. E. Janulaitis mano, kad dar gausu problemų, kurios trukdo Lietuvoje skleistis inovacijoms.

„Labiausiai biurokratiniame lygmenyje trūksta suvokimo apie viešojo sektoriaus (visų pirma, universitetų) funkcijas sukuriant prielaidas inovacijų atsiradimui ir vystymui. Universitetų funkcijos (skirtingai nei yra propaguojama) nėra skirti pagrindines jėgas verslo „aptarnavimui“, o vykdyti aukšto lygio fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, kas yra būtina  prielaida inovacijoms atsirasti bei aukšto lygio specialistų ruošimui. Prieita iki to, kad ŠMM mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo priemonės panaudojant ES skiriamas lėšas savo esme pradeda mažai skirtis nuo ŪM analogiškų priemonių . Galų gale viskas baigiasi tuo, kad lėšos atimamos iš ŠMM ir atiduodamos ŪM. Taip strateginėje perspektyvoje kasama duobė inovacijų vystymui Lietuvoje“, – teigia E. Janulaitis.

Jis priduria, kad biurokratiniame lygmenyje formuojant priemones remti  inovacijas versle trūksta suvokimo, kad skirtingose verslo sektoriuose kuriant produktus išeisiančius į rinką esama savų ypatumų ir  reikalavimų jų savybėms. Skiriasi ir laikas per kurį galima pasiekti tikslą. Anot jo, viešieji pirkimai kartais gaišina tyrėjų laiką, stabdo darbus ir neprisideda prie inovacijų vystymo. Apie pastarąją problemą kalbama daug metų, bet pasiekti kai kurie palengvinimai problemos iš esmės nesprendžia.

Kita vertus prof. habil. dr. E. A. Janulaitis priduria, kad nepaisant to, jog Lietuvoje reikia pokyčių, vyksta ir daug teigiamų dalykų: „Kai matai sėkmingus startuolius ir jų steigėjų entuziazmą, susipažįsti  su įvairaus profilio  gamybinių  įmonių veikla peršasi išvada, kad Lietuva yra inovatyvi šalis“.

Proveržiui pasiekti, svarbu sukurti kokybinį persilaužimą visose švietimo grandyse

K. Jasiūnas mano, kad per nepriklausomybės laikotarpį pasiekėme daug. Tuo galima įsitikinti nuvažiavus į svečias šalis, kurios vystosi lėčiau. Visgi Lietuva lygiuojasi į pažangiausias valstybes, tokias kaip Skandinavijos šalys, į kurias pažvelgus suvoki, kiek daug reikia dar eiti į priekį. V. Janulaitis sutinka, kad sustoti negalime ir priduria, kad svarbu vaidmenį vaidina švietimas: „Reikia siekti didelę pridėtinę vertę kuriančio verslo indėlio į BVP prieaugio. Visų pirma, remtis tais sektoriais, kurie jau įrodė savo gyvybingumą bei vysto veiklą pasaulyje pripažintose prioritetinėse mokslo ir verslo kryptyse. Juos prioritetiškai remti, remiant universitetuose vykdomus mokslinius tyrimus ir studijas, kas užtikrintų tiek reikalingų specialistų rengimą, tiek naujų žinių ir idėjų kaupimą“, − sako V. Janulaitis.

Jis mano, kad proveržiui pasiekti, svarbu sukurti kokybinį persilaužimą visose švietimo grandyse: „Tai milžiniškas uždavinys, kurio sprendimas reikalauja gilaus suvokimo apie Lietuvos ateities (ne vien inovacijų) priklausomybę nuo padėties toje sistemoje, kompetencijų ir pasiryžimo permainom įgyvendinti. Visais lygmenimis – pradedant valdžia, baigiant (o gal pradedant) mokyklomis ir universitetais. Kol kas prošvaisčių nematyti. Taigi, ir ateitis miglota. Nebus taip, kad nieko nebus, bet nesusitvarkius su švietimo sistema nebus ir pagrindo ženklesniems proveržiams ateityje“.

A. Jakubavičius apie inovacijų padėtį Lietuvoje: „Juk ne svarstyklės kaltos, kad parodo svorį“

DSC_0083Žinios, inovacijos yra varomoji valstybės jėga. Turinčios aiškią inovacijų politiką ir kryptingai siekiančios tikslo valstybės yra labiau ekonomiškai išsivysčiusios. Deja, bet Lietuva nėra tarp jų. Dažnai diskutuodami apie tai, kaip gerinti inovacijų būklę Lietuvoje pasitelkiame mažavertes ir didelio pokyčio neduodančias priemones, pamirštame, jog pirmiausia turėtume sutvarkyti sisteminius dalykus.

Interviu su Žinių ekonomikos forumo nariu, Lietuvos inovacijų centro projektų vadovu dr. Artūru Jakubavičiumi aiškinamės, kokios priemonės galėtų padėti Lietuvai tapti inovatyvesne šalimi.

Artūrai, turite sukaupęs didžiulę patirtį tiek teoriškai, tiek praktiškai dirbant su inovacijų politika. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės Lietuvos inovacijų sistemos problemos?

Atsakant į šį klausimą, visų pirma, reiktų apibrėžti – kas yra inovacijų sistema. Galima rasti n+1 apibrėžimų, bet bendru atveju galima teigti, kad inovacijų sistema – tai elementų ir ryšių tarp jų visuma, suteikianti paskatas ir galimybes efektyviai plėtoti inovacijas, siekiant didinti valstybės konkurencingumą, tiek ekonominėje, tiek socialinėje srityje. Jei panagrinėtume Lietuvos inovacijų sistemą, tai praktiškai egzistuoja visi esminiai „elementai“:

(i)     institucijos, teikiančios taip vadinamas inovacijų paramos ir inovacijų konsultavimo paslaugas (agentūros, inovacijų centrai, mokslo ir technologijų parkai; „Slėniai“, atviros prieigos centrai ir t.t.);

(ii)    intervencinės priemonės, kuriomis galima pasinaudoti plėtojant inovacijas (mokestinės lengvatos, finansinės paramos priemonės tiek inovacijų kūrimui, tiek inovacijų diegimui ir pan.).

Tačiau yra labai silpni, o kartais ir visiškai neegzistuoja ryšiai tarp inovacijų sistemos elementų. Būtent ryšių nebuvimas tarp sistemos elementų yra pagrindinė problema, kurią reiktų spręsti.

Antra problema, nėra įvardinta kokia inovacijų sistemos dalis ir kokia apimtimi turi funkcionuoti finansuojant viešosiomis lėšomis, o kuri – privačiomis. Pavyzdžiui, koks galėtų ar turėtų būti valstybės teikiamų bazinių inovacijų paramos paslaugų paketas, o kuri dalis galėtų būti palikta privačiam sektoriui.

Trečia problema, ilgalaikės vizijos nebuvimas. Tai yra, dabartinės sistemos elementų labai didelė įvairovė ir dubliavimasis, bei ryšių nebuvimas yra nulemtas fragmentiškomis valdžios intervencijomis, sąlygotomis vienais ar kitais rinkimų rezultatais, ar politinėmis nuostatomis.

Problemos nėra naujos. Daugelis kelia panašius klausimus, bet kartais diskusijoje pritrūkstame konkrečių priemonių situacijai keisti. Ką reikėtų daryti su pirmąja įvardinta problema – ryšiais tarp institucijų?

Pradėti reikėtų nuo įvardijimo – kas yra sistemos „savininkas“ (kokia valdžios institucija ar institucijos yra atsakingos už tai, kad sistema veiktų efektyviai). Sekantis žingsnis, inovacijų sistemoje dalyvaujančių institucijų sąrangos apibrėžimas. Čia tampa labai svarbus vertikalus priklausomybių ryšys tarp institucijų. Tai yra, kai mes kalbame apie efektyvią sistemos veiklą apimančia sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą, turime labai aiškiai ir vienareikšmiškai sutarti ir įvardinti kur yra kurios institucijos „daržas“, pavaldumas bei atskaitomybė. Turi būti aišku, kas ką papildo, kas kam atsiskaito ir kokios yra jų kompetencijų ribos. Trečia, reikalingos ilgalaikės programos, kurios apimtų sistemoje dalyvaujančių institucijų įveiklinimą – įtraukimą į atitinkamų veiklų vykdymą ar paslaugų teikimą.

Kas toliau? Sutvarkome ryšius tarp institucijų, suformuluojame viziją ir judame į priekį?

Sprendimų variantų aibė proporcinga tikslams bei turimiems ištekliams. Vien tiks vizijos ką norime pasiekti ir su kokia inovacijų sistema – nepakanka. Reikalingi adekvatūs, ištekliais pagrįsti sprendimai. Pavyzdžiui, kurias paslaugas ir kokia apimtimi valstybė įsipareigoja teikti pati – dalį paslaugų reikia apibrėžti kaip viešąsias paslaugas (bazinis paslaugų paketas), kurių teikimą turėtų užtikrinti valstybė, nes jos nėra patrauklios privačiam sektoriui. Čia panašiai kaip su visuomenės saugumo užtikrinimu – dalį funkcijų atlieka policija, dalį funkcijų – privačios kompanijos. Čia ypač svarbus yra ne viešųjų paslaugų mastas, kuris priklauso nuo valstybės išteklių, o tai, kad viešųjų paslaugų teikimas turi būti užtikrinamas nuolat, o ne fragmentiškai, tik tam tikrais laikotarpiais. Sustyguota sistema didintų ribotų išteklių panaudojimo efektyvumą.

Žiūrėdami į Europos Komisijos Inovacijų švieslentę galėtume pamanyti, jog Lietuva daro pažangą, nors ir nedidelę. Kaip Jūs vertinate tokius valstybių palyginimus – ar mes galime jais remtis ir adekvačiai planuoti tolimesnius tobulinimo žingsnius?

Jau ne vieną dešimtmetį diskutuojama ar Suminis inovacijų indeksas, ar Bendrasis vidaus produktas kaip rodikliai atspindi realijas. Bet kol kas pasaulyje nieko geresnio nesugalvojo. Juk ne svarstyklės kaltos, kad parodo svorį. Svarbu tai, kaip mes tai interpretuojame, vertiname bei priimame atitinkamus sprendimus, priklausomai nuo siekių. Panašiai yra ir su Inovacijų švieslente. Svarbu ne tik tai kokią vietą mes užimame pagal Suminį inovacijų indeksą, bet labiau tai – kokie atskirų rodiklių dydžiai, kiek jie svarbūs Lietuvai. Pavyzdžiui, kiek svarbu turėti tarptautinių patentų? Kokia jų ekonominė grąža? Gal didesnė grąža valstybei iš didėjančio įmonių, diegiančių inovacijas, skaičiaus? Manau, sutiksite, kad Lietuvai, vertinant jos potencialą, yra nerealu visose kryptyse padaryti proveržį, jau nekalbant apie to tikslingumą.

Kas galėtų paskatinti lietuvišką verslą kilti tarptautinėse vertės grandinėse?

Aklai lygindami save su kitomis valstybėmis, siekdami tapti lyderiais globalioje rinkoje  praleidžiame detales, kurios leistų priimti adekvačius sprendimus. Dažnu atveju, tai primena smėlio pilių statymą. Nerealūs siekiai yra blogiau nei mažesni, bet pasiekiami rezultatai, nes tai didina nusivylimą ir nepasitikėjimą. Pavyzdžiui, siekis Lietuvai tapti technologijų eksportuotoja. Ar tai realu? Nekalbu apie pavienius atvejus, bet mano galva, Lietuva greičiausiai netaps technologijų kūrėja ir eksportuotoja, gaunančią ženklią pajamų dalį. Ir kuo anksčiau tai suprasime, tuo daugiau galimybių galėsime išnaudoti dabar. Tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas ir nesiekti kilti į viršų vertės kūrimo grandinėse, bet reiktų orientuotis ne į pačių technologijų kūrimą, o į atitinkamų sprendimų ar atskirų elementų, skirtų technologijoms, kūrimą, įsiliejant į tarptautines technologijų vertės kūrimo grandines.

Tam, kad Lietuvos verslas kiltų tarptautinėse vertės grandinėse, natūralu, kad reikalingos žinios, ko pagrindu būtų kuriamos inovatyvios paslaugos ar produktai. Bet pradžiai reikia patekti į tas grandines. Konkurencija šioje srityje yra labai didelė. Tiek vienu, tiek kitu atveju ženklus postūmis galėtų būti iš inovacijų sistemos efektyvaus veikimo, teikiant atitinkamas paslaugas.

Kokių priemonių reikia imtis, kad atsirastų daugiau žinioms imlių įmonių?

Sako, kad žuvis neria kur giliau. Verslas – ten kur pelningiau. Tai natūralu, nes tokia verslo paradigma. Tarptautinė konkurencija sąlygoja, kad žinių dedamoji pelne vis didėja. Tai neišvengiama. Tačiau gana didelę reikšmę dar turi ir išteklių kaina bei kitos verslo plėtojimo sąlygos (darbo santykiai, darbo jėgos kompetencija, mokestinė aplinka, viešųjų paslaugų infrastruktūrą ir pan.). Visa tai sąlygoja žinioms imlių įmonių skaičiaus bei jų dedamosios ekonomikoje didėjimą. Norint padidinti žinioms imlių įmonių skaičių, reikalingi kompleksiniai sprendimai, kurių aibėje labai svarbią vietą užima inovacijų sistemos efektyvumo didinimas.

Be to, perdėtas valdžios dėmesys vienam ar kitam sektoriui, pavyzdžiui, pastoviai akcentuojant pavienius pasiekimus aukštųjų technologijų sektoriuje, ypač „atbaido“ pradedančius verslus plėtoti inovacijas tradicinės pramonės ar paslaugų sektoriuose. Todėl būtų tikslinga daugiau dėmesio skirti būtent jiems. Būtent tuose sektoriuose sukuriama didžioji dalis Bendrojo vidaus produkto, juose sukuriama didelė darbo vietų dalis, jų eksporto dalis yra didžiausia bendrose valstybės eksporto apimtyse. Ar atsiras „žvaigždė“ verslo pasaulyje labai mažai priklauso nuo valdžios intervencijos, bet daugumai kitų – tai reikšminga paspirtis tampant žiniomis imlia įmone.

 

Dėl žinių ekonomikos įmonės vardo varžosi daugiau kaip 50 kandidatų

ZEI2014_kubelis_3Jau vienuoliktą kartą vykstančiuose „Žinių ekonomikos įmonės“ rinkimuose varžosi daugiau kaip 50 Lietuvos įmonių. „Žinių ekonomikos įmonės 2014“ apdovanojimai bus įteikti trims pažangiausioms aukštųjų technologijų, tradicinės pramonės ir paslaugų sektoriaus įmonėms. Specialus apdovanojimas ir 3 000 eurų prizas bus įteiktas sėkmingiausiai jaunai aukštųjų technologijų įmonei.

Nugalėtojus pasveikins ir apdovanojimus vasario 6 d. įteiks Lietuvos  Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Rinkimuose dalyvaujančios įmonės išsiskiria unikaliomis verslo idėjomis, į globalias rinkas orientuotais novatoriškais sprendimais ir sparčiu pajamų augimu. Šie veiksniai labai džiugina ir nuteikia optimistiškai, kad greitu metu Lietuva turės dar daugiau sėkmingų verslo istorijų. Taip pat daugumai įmonių yra svarbus bendradarbiavimas su aukštuoju mokslu. Manau, toks požiūris turėtų būti siektinas daugeliui Lietuvos verslų. Pastebėjome dar vieną malonią pasaulinę tendenciją – daugėja moterų vadovių aukštųjų technologijų įmonėse“, – teigia Mindaugas Glodas, apdovanojimų vertinimo komisijos pirmininkas ir rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ generalinis direktorius.

„Šie apdovanojimai yra puiki proga parodyti tai, kuo mes visi galime didžiuotis – mūsų verslo novatoriškumu, siekiu pirmauti ir, kas ypač svarbu tokiuose renginiuose, skaidrumu. Džiugina ir tai, kad vis didesnė verslo bendruomenės dalis supranta, jog konkurencingas verslas – tai ne vien pažangios technologijos, bet ir efektyvi, naujausiomis žiniomis grįsta vadyba“, – teigia vertinimo komisijos ekspertas Algimantas Markauskas, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ generalinis direktorius ir viceprezidentas Baltijos šalims.

Nugalėtojus išrinko kompetentinga vertinimo komisija, suburta iš žinių ekonomikos ekspertų ir verslo lyderių: Petras Balkevičius (UAB „Eksma“), Haroldas Brožaitis (VšĮ „Viešosios politikos ir vadybos institutas“), Sigitas Besagirskas (Lietuvos pramonininkų konfederacija), Mindaugas Glodas („Nextury Ventures“), Kęstutis Jasiūnas (UAB „Ekspla“), Mantas Jonauskis (UAB „ProBaltic Consulting“), Algimantas Markauskas (UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“), Marius Skarupskas (LR Ūkio ministerija) ir Dovydas Varkulevičius (VšĮ „Versli Lietuva“).

Nuo iniciatyvos pradžios, 2004 metų, „Žinių ekonomikos įmonės“ vardas suteiktas daugiau kaip 30 inovatyvių įmonių, o „Sėkmingiausios jaunos aukštųjų technologijų įmonės“ apdovanojimą pelnė 6 jaunos sparčiai augančios technologinės įmonės. „Žinių ekonomikos įmonės“ apdovanojimus jau vienuoliktus metus organizuoja asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su partneriais EKSMA grupe ir dienraščiu „Verslo žinios“. Apdovanojimus remia UAB „Ruptela“, palaiko AB „Amilina“ ir UAB „Mobiliųjų telefonų techninis centras“. Daugiau apie apdovanojimus: http://zei2014.zef.lt

topheader2