Inovacijoms Lietuvoje reikia daug kantrybės

Auste_Kiskiene_180

Dr. Austė Kiškienė

Ar Lietuvos inovatyvios įmonės yra nerezultatyvios, ar tiesiog tikimasi nerealių rezultatų?

Išvada apie Lietuvos įmonių nepakankamą inovatyvumą yra daroma remiantis ES atliekamu kasmetiniu valstybių narių inovatyvumo vertinimu, pateikiamu Inovacijų sąjungos švieslentėje (žr. Innovation Union Scoreboard 2014). Lietuva šioje švieslentėje „matuojama“ jau seniai, tačiau tik 2013 m. atsirado priežastis pasidžiaugti. Inovacijų švieslentėje mes pagal suminį inovacijų indeksą persikėlėme per kelias pozicijas į priekį ir iš kuklių inovatorių (t.y. tiesiog gražesnio pavadinimo visiškiems nevykėliams) patekome į vidutinių inovatorių draugiją (t.y. į šiek tiek geresnę grupę), kurioje likome ir 2014 m. Trumpam – vieneriems metams – į šią grupę buvome patekę ir 2009 m. Verta pastebėti, kad nepaisant kelių svyravimų, Lietuvos inovatyvumo rodiklis ilgainiui visgi auga.

Šis suminis rodiklis yra apskaičiuojamas pagal specialią metodologiją įvertinant skirtingus rodiklius, galinčius iliustruoti valstybės inovatyvumą. Į jį patenka žmogiškųjų išteklių vertinimas (pvz., šalies gyventojų išsilavinimo lygis), mokslinių publikacijų vertinimas, mokslinių tyrimų finansavimo lygis, inovatyvią veiklą vykdančių įmonių vertinimas ir kt. Išskleidžiant bendrąjį rodiklį ir nagrinėjant kiekvieną sudedamąją dalį atskirai matosi, kad Lietuvos pasiektas lygis kiekvienu atveju yra skirtingas – vienur mes pasirodome geriau, kitais atvejais – prasčiau. Lietuva užima puikią poziciją vertinant žmogiškuosius išteklius, tačiau esame ketvirti nuo galo tarp visų ES valstybių narių pagal inovacinės veiklos išeigos vertinimą bei paskutiniai pagal ekonominio poveikio vertinimą.

Inovacinės veiklos išeigos vertinimas susideda iš 1) smulkių ir vidutinių įmonių, diegiančių produkto ar procesų inovacijas, procento nuo visų SVĮ, 2) smulkių ir vidutinių įmonių, diegiančių rinkodaros ir organizacines inovacijas, procento nuo visų SVĮ bei 3) užimtumo sparčiai augančiose inovatyvių sektorių įmonėse vertinimo. Ekonominio poveikio vertinimas – itin sudėtingas; jis apima net penkis rodiklius: 1) užimtumas žinioms intensyviose veiklose (gamyboje ir paslaugose) kaip procentas nuo bendrojo užimtumo; 2) vidutinių ir aukštųjų technologijų produktų eksporto dalis prekybos balanse; 3) žinioms intensyvių paslaugų eksportas kaip procentas nuo bendro paslaugų eksporto; 4) naujų rinkai ir naujų įmonei inovacijų pardavimai kaip procentas nuo apyvartos; 5) tarptautinės licencinės pajamos ir pajamos iš patentų kaip procentas nuo apyvartos. Tokius rodiklius yra be galo sunku apskaičiuoti pirmiausiai dėl to, kad sunku gauti pilnus ir patikimus duomenis, ir dauguma duomenų yra seni, nors naudojami sudaryti 2014 m. Inovacijų švieslentę. Pavyzdžiui, ekonominio poveikio vertinime naujausi duomenys yra 2012 m. ES skaičiuodama inovatyvumo indeksą remiasi EUROSTAT duomenimis, tačiau panagrinėjus EUROSTAT duomenų bazę pagal atskirus rodiklius, akivaizdu, kad Lietuvą yra sunku vertinti, nes kai kuriais atvejais apie mus iš vis nėra duomenų. Be to, kyla klausimas dėl kai kurių inovacinės veiklos vertinimui panaudotų duomenų patikimumo ir realumo. Visgi, abejonės dėl to, ar Inovacijų švieslentės vertinimas iš tikrųjų atspindi realią situaciją yra tik bandymas iliustruoti, kad daugumą tokių ir panašių rodiklių reikia vertinti atsargiai, atsižvelgiant į kontekstą ir naudoti juos labiau kaip gaires, nei kad neabejotiną faktą.

Lietuvos rezultatai Inovacijų švieslentėje greičiausiai rodo tai, kad Lietuvoje apskritai yra mažai inovatyvių, aukštosioms technologijoms imlių įmonių. O jaunos, inovatyvios įmonės negali pasigirti tradicine prasme gerais ir greitais rezultatais – produktų ir/ar paslaugų eksportu, stipriais pardavimais ir pan.

Lietuvoje tapo įprasta perdėtai tikėtis, kad kiekviena veikla, kiekvienas projektas (o tuo labiau inovacinis) duos fantastiškus rezultatus. Prie tokios situacijos prisidėjo ir ES parama, kuri pagimdė daugybę projektų su nominaliai „puikiais planuotais rezultatais“, kuriuos buvo būtina pasiekti, nes kitaip projekto vykdytojams grėsė baisios pasekmės. Tai nereiškia, kad ES ir kitokios paramos lėšos iššvaistytos prastiems projektams, tačiau dirbant inovatyviuose sektoriuose, pvz., biotechnologijų sektoriuje, yra akivaizdu, kad ši veikla yra itin rizikinga ir sunkiai prognozuojama. Įmonės, kurios užsiima moksliniais tyrimais, pritars, kad investicijos į mokslą gali būti labai neproporcingos rezultatams ir kad tik viena iš dešimt gerų, inovatyvių ir mokslu paremtų idėjų pasiteisina komercine prasme. Be to, visuose aukštųjų technologijų sektoriuose greiti rezultatai neįmanomi. Kietuosiuose sektoriuose rezultatų gali tekti palaukti ir dešimtmetį, o viešojoje erdvėje priimta, kad įmonė gali vadintis jauna, t.y. start-up‘u, tik pirmus trejus veiklos metus. Po trejų metų ji jau turi rodyti puikius veiklos rezultatus ir būti sėkminga, pelninga. Biotechnologijų sektoriuje jauna įmonė yra įmonė, veikianti iki dešimt metų, nes čia inovacijų kelias nuo idėjos iki realaus produkto yra ilgas, rizikingas ir imlus finansinėms investicijoms. Didžioji dalis įmonių niekada nepasieks rezultatų tradicine prasme – nebus naujų produktų, kuriuos galėsime visi nusipirkti prekybos centre. Tai yra mokslinius tyrimus atliekančios įmonės, kurių pagrindinis tikslas yra sukurti naujas žinias, turinčias potencialą prisidėti prie kitų įmonių kuriamų produktų ar būti pagrindu tolesnei mokslo ir technologijų plėtrai.

Vien tai, kad Lietuvoje turime veikiančių, mokslinius tyrimus atliekančių biotechnologijų sektoriaus jaunų įmonių, yra didelis pasiekimas. Biotechnologijų sektorius nėra įdomus vietiniams investuotojams, nes grąžos galima tikėtis tik ilguoju periodu ir tenka prisiimti realią nesėkmės riziką. Valstybės parama inovatyvioms biotechnologijų įmonėms taip pat yra ribota lyginant su kitais, „greitesniais“ sektoriais, pvz., informacinių technologijų. Nepaisant nepalankios situacijos, džiugu, kad įsisteigia ir veikia mokslu paremtos įmonės, yra kuriamos naujos, pažangios, „priešakinės“ technologijos. Tokios įmonės atlieka labai svarbią misiją – kuria darbo vietas čia, Lietuvoje, padeda išlaikyti mūsų protus, kurių išskėstomis rankomis laukia užsienyje, bei prisideda prie pasaulinės gyvybės mokslų pažangos. Šių įmonių tikslas nėra trumpalaikė finansinė grąža, bet ilgalaikis technologinis pranašumas.  Ilguoju periodu gali taip atsitikti, kad įmonė, kuri buvo jaunoji žvaigždė, laimėjusi apdovanojimus už savo veiklą ar potencialą veiklos pradžioje, po kelių metų bankrutuos ar dėl kitų priežasčių sustabdys savo veiklą. Tačiau tai nebus nesėkmė tikrąja to žodžio prasme, nes net ir nepasisekus komercializuoti mokslinę idėją, pastangos nebus veltui – jos pasitarnaus mokslo pažangai ir technologinei plėtrai, Lietuvos inovatyvumo lygio augimui, o sukauptas įdirbis galiausiai bus panaudotas kitame sėkmingame technologinio verslo projekte. Iš nesėkmių patirties užaugęs vienas sėkmingas projektas savo rezultatais ir grąža atpirks dešimt nesėkmingų projektų.

Lietuvai šiuo metu reikia kuo daugiau jaunų, inovatyvių įmonių, kuo daugiau inovatyvių darbo vietų ir naujų, kartais beprotiškų, idėjų – vien tam, kad kuo daugiau protingų ir verslių žmonių liktų Lietuvoje, kad augtų bendras idėjų kiekis ir kūrybingumas, būtų ugdomas mokslo praktiškumas ir verslumas. Jei mes sugebėsime sukurti mokslui ir inovacijoms palankią aplinką, būsime tolerantiški rizikai ir nesėkmei, pripažinsime ilgalaikių tikslų svarbą ir džiaugsimės visais įmonių pasiekimais, turėsime daugiau galimybių tapti tikrai inovatyvia šalimi.

Share with:

FacebookGoogleLinkedInPocket