Ką apie valstybės brandą rodo mokslo ir (ar) technologijų parkų sąvoka?

Ligita Valalyte 300x300 rounded

Ligita Valalytė, 2013 m. gruodžio 2 d.

Mokslo ir technologijų parkai (parkai), pagal veiklos specifiką dar vadinami mokslo parkais, technologijų parkais, tyrimų parkais, industriniais parkais ar technopoliais, daugelyje išsivysčiusių ar sparčiai besivystančių šalių ekonomikose veikia kaip efektyvi vietos ir regiono ekonominės politikos priemonė, užtikrinanti spartų konkurencingų žiniomis ir aukštomis technologijomis grįstų įmonių radimąsi bei jų augimą. Dažniausiai mokslo ir technologijų parkai siejami su pasauline žinių ekonomika ir gebėjimu atlikti tokias žiniomis pagrįstas veiklas, kaip žinių sklaida, parama aukštųjų technologijų įmonėms, inovacijų kultūros kūrimas ir skatinimas investuoti į žinias, ryšių tarp žinias kuriančių organizacijų – universitetų, mokslo tiriamųjų įstaigų – ir verslo įmonių kūrimas.

Kas iš tikrųjų yra mokslo ir technologijų parkas? Šis klausimas yra girdimas vis dažniau. Ar tai yra pastatai kuriuose „gyvena“ verslas? Ar tai yra teritorija, kurioje įsikūrę universitetai, verslo įmonės, inkubatoriai ir pan.? Ar tai yra profesionali komanda, kuri padeda verslui augti? O galbūt mokslo ir technologijų parkai yra tie patys „Slėniai“?

Tarptautinė Mokslo ir technologijų parkų asociacija IASP (International Association of Science Parks) parką apibrėžia kaip profesionaliai valdomą organizaciją, kurios tikslas yra padidinti visuomenės gerovę remiant inovacijų kultūrą ir didinant žiniomis ir (ar) technologijomis grįsto verslo bei institucijų konkurencingumą. Pasak IASP, parkas šį tikslą įgyvedinti gali operuodamas žinių ir technologijų srautus tarp universitetų, tyrimų centrų, įmonių ar rinkų. Parkas tokiu būdu lengvina žiniomis ir (ar) aukštomis technologijomis grįstų įmonių kūrimą, suteikdamas inkubavimo ar kitas pridėtinės vertės paslaugas. Taigi, pagrindiniai bruožai apibūdinantys parkus yra profesionaliai valdoma organizacija, visuomenės gerovės bei įmonių konkurencingumo didinimas, skatinant kurti žiniomis ir (ar) aukštomis technologijomis grįstus produktus rinkoms. Parkai gali būti labai įvairūs – organizacija valdanti infrastruktūrą ir teritoriją, organizacija turinti tik infrastruktūrą, arba tai gali būti virtuali organizacija, kuri neturi fizinės infrastruktūros. Vienas elementas, kuris yra būtinas ir bendras visiems parkams, t.y. paslaugos – inovacijų paramos, žiniomis ir technologijomis grįsto verslo kūrimo paslaugų kompleksas. Stebint aktyvius pokyčius rinkoje, kai įmonės vis labiau keliasi į virtualias aplinkas, buriasi į tinklus, klasterius ir panašiai, labai panašūs procesai vyksta ir su organizacijomis, kurios yra įrankis, technologijomis ir žiniomis grįsto verslo spartesniam kūrimuisi. Rinka diktuoja sąlygas – ten kur klientas, ten ir paslaugos teikėjas. Klausimas – kaip parkai yra suprantami Lietuvoje?

Vienintelis Lietuvos strateginis dokumentas, kuriame yra pateikiama parkų sąvoka, yra 2009 m. balandžio 30 d. patvirtintas LR Mokslo ir studijų įstatymas, kuris mokslo ir technologijų parką apibrėžia kaip juridinį asmenį, kurio pagrindinės funkcijos – stimuliuoti mokslo žinių ir technologijų sklaidos procesus, sudaryti sąlygas komercinti mokslinių tyrimų rezultatus, skatinti mokslo ir verslo ryšius, propaguoti inovacijų kultūrą. Mokslo ir technologijų parkai sudaro palankias sąlygas steigtis įmonėms, vykdysiančioms taikomųjų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės) plėtros darbus ir diegsiančioms inovacijas. Mokslo ir technologijų parkų viena iš dalyvių turi būti mokslo ir studijų institucija. Įdomumo dėlei reiktų paminėti, kad Lietuvos inovacijų 2010–2020 metų strategijoje, patvirtintoje LR Vyriausybės 2010 m. vasario 17 d., mokslo ir technologijų parkų sąvoka nėra pateikiama ir detalizuojama.

Taigi, lietuviškasis parkų apibrėžimas, skirtingai nuo tarptautinėje erdvėje priimto parkų apibrėžimo, griežtai nurodo, jog parkas turi būti būtinai įsteigtas atskiras juridinis asmuo, nenumatant galimybių jam veikti kaip savarankiškam kito juridinio asmens padaliniui, atskirai komandai ar paslaugų klasteriui. Kita išvada, kurią suponuoja lietuviškasis apibrėžimas, nurodantis, jog vienas iš parkų dalyvių būtinai turi būti mokslo ir studijų institucija. Šis reikalavimas rodo, kad Lietuvoje parkų apibrėžimui yra būdingas linijinis inovacijų modelio suvokimas, kuris pasaulyje vyravo iki 1980 metų. Tokio tipo parkų, kaip pvz. pirmųjų JAV ar ankstyvųjų Anglijos parkų, tikslas buvo užtikrinti žinių tekėjimą iš nacionalinių laboratorijų ir universitetų į rinką, t. y. verslo sektorių, pagrindinį dėmesį kreipiant į mokslo rezultatų komercinimą, tačiau šią sampratą išsivysčiusiose ekonomikose jau seniai pakeitė suvokimas, jog inovacijos gimsta tik tarpusavyje bendradarbiaujant ir veikiant skirtingiems dalyviams, įvairiems tinklams, subsistemoms, ekosistemoms, skirtingoms sritims ir pan. Jokio tiesaus ir aiškaus kelio mokslas-verslas-inovacijos nėra, yra tik „kosminė sriuba“ iš kurios gimsta naujos žvaigždės, t.y. inovacijos, naujos technologijos ir sprendimai, naujos įmonės ir pan., todėl ir parkų sąvokų apibrėžimuose negali būti tokių apribojimų, kad parką laikome tik juridinį asmenį , kurio dalyvis yra mokslo ir studijų institucija, nes parkas iš esmės galėtų būti net kelių organizacijų klasteris, o gal kompetencijų telkinys ar „kosminė sriuba“, kuri padeda didinti „žvaigždžių“ (verslo subjektų) konkurencingumą. Visgi labai panašu į tai, kad Lietuva šioje vietoje įstrigo ties 80-aisiais…

O gal naujai LT Ūkio ministerijos rengiamame Lietuvos inovacijų plėtros 2014-2020 metų programos projekte ar Parkų plėtros koncepcijos projekte atsiras mokslo ir technologijų parkų sąvoka, labiau atspindinti šiuolaikinį inovacijų procesų suvokimą?….