Atviros prieigos centrai – perdėtai sureikšminti ir užgožiantys esmines slėnių problemas

UAB „Eksma“ direktorius Petras Balkevičius ir VU profesorius Artūras Žukauskas, 2014 m. kovo 24 d.

Edgaro Leichterio straipsnyje "Slėniai – arba mažos valstybės keliai ir klystkeliai bandant susivokti prioritetuose" kelis kartus paminėti Atviros prieigos centrai (APC) yra reikšminga slėnių infrastruktūros dalis, tačiau manome, kad „vadovaujančiosios institucijos“ juos pernelyg sureikšmina, iš jų tikisi daugiau nei realu gauti. Toks sureikšminimas užgožia daugybę slėnių problemų, kurios nesulaukia deramo dėmesio.

Slėnių programose (bent jau Saulėtekio) buvo reikalavimas, kad slėnyje įsteigti mokslo centrai turėtų užtikrinti atvirą prieigą prie turimos įrangos. Tačiau šiuo metu vykstantys procesai kelia susirūpinimą, kad slėnių, kaip integruotų tarptautinio lygio mokslo, studijų ir žinioms imlaus verslo centrų, koncepcija yra siaurinama iki stipriai formalizuotos APC funkcijos. Jei APC būtų sumanyti kaip kertiniai slėnių elementai, tai pradėti reikėjo nuo verslo planų, kuriuose būtų identifikuoti paslaugų poreikiai, numatytos galimos pajamos ir pan. Tačiau tokių verslo planų sukurta nebuvo, nes tam nebuvo skirti ištekliai (programų rengimas buvo praktiškai nefinansuojamas), o ir 2007-2008 m. kuriant slėnių programas nebuvo įmanoma tiksliai numatyti, kokie bus verslo poreikiai 2012-2030 m., t.y. kuomet numatyta įsigyti įranga bus naudojama Todėl buvo pasirinktas kitas kelias: įranga buvo supirkta pagal konkrečių mokslininkų pageidavimus (kartais dalyvaujant verslo atstovams – lazerininkai diskusijose tikrai dalyvavo), tikintis, kad ji bus prieinama visiems – tiek verslui, tiek kitiems mokslininkams. Dalis tų pageidavimų buvo formuluojama tikintis paslaugų užsakymų iš verslo, tačiau vis tik dauguma mokslininkų rėmėsi nuostata, kad ši įranga bus naudojama mokslinių technologinių projektų, taip pat bendrų su verslu, vykdymui, naujo verslo generavimui ir studijų kokybės kėlimui. Tuo tarpu, nuo pat pradžių buvo aišku, kad struktūrizuotiems ir specializuotiems APC, kokie yra, pavyzdžiui, JAV, Lietuvoje neužteks užsakymų jiems išlaikyti dėl rinkos mažumo.

Sukurta giliai formalizuota APC sistema prieštarauja pamatiniam mokslo ir technologijų plėtros nenumatomumo principui. Slėnių atviros prieigos infrastruktūra turėtų būti „gyva“, dinamiška, nuolat gaunanti lėšų įrangos papildymui ir techninei priežiūrai. Pavyzdžiui, 2007-2008 m. nebuvo kalbos apie saulės elementų pramonę, ir dabar mes neturim labai svarbios įrangos (pavyzdžiui, SIMS – antrinių jonų masės spektrometro), kuri domintų saulės elementų gamintojus. Išsiplėtojus medžiagų inžinerijos darbams, elektroninių mikroskopų ir rentgeno difraktometrų katastrofiškai stokojama (universitetų mokslininkams talkina net privačios įmonės – o turėtų būti atvirkščiai). VU fizikai labai daug užsakymų dabar gauna iš augančios apšvietimo pramonės (2007-2008 m. jos nebuvo), čia visa įranga vargais negalais sukaupta ne iš slėniui skirtų lėšų. Jokio mechanizmo, užtikrinančio įrangos darbingumo palaikymą, nėra. Pavyzdžiui, VU Taikomųjų mokslų instituto MOCVD reaktorius (kaina 3,5 mln. Lt) prastovėjo 1,5 metų dėl banalaus gedimo, reikalaujančio keliasdešimties tūkstančių litų, kai užsienyje ar privačiame sektoriuje tai būtų sutvarkyta per kelias savaites.

Dar didesnė problema, kylanti iš perdėto APC sureikšminimo, yra menkas intelektinio potencialo panaudojimas mokslinių paslaugų sferoje. Struktūrizuotas APC yra institucija, kuri turi standartinių sertifikuotų tyrimų laboratoriją ir konkretiems užsakovams teikia mokamas tyrimų paslaugas. Pavyzdžiui,  stambios ligoninės laboratorija mažesnei gydymo įstaigai diena iš dienos atlieka kraujo tyrimus, garantuoja rezultatų teisingumą ir gauna už savo paslaugas pinigus. Darbas reikalingas, tačiau tokiam darbui aukštos kvalifikacijos mokslininkų nereikia – paprastai jį atlieka laborantai. Geriausiu atveju mokslininkas tokį darbą atlieka trumpai, pripuolamai, ir neturi jam intelektinės motyvacijos. Tokiu būdu slėnių veiklos koncentravimas į paslaugas eliminuoja akademinę bendruomenę iš auštos pridėtinės vertės produktų kūrimo proceso. Taigi, lietuviškas universitetinis APC balansuoja tarp vietiniam užsakovui svarbių, nors ir didelės pridėtinės vertės nesukuriančių darbų, ir akademinių projektų, atliekamų už viešąsias (Lietuvos, Europos, NATO…) lėšas, kurie kelia tyrėjų kvalifikaciją, užtikrina įvairių šalių specialistų bendradarbiavimą. Tuo tarpu, jau esančioms Lietuvos aukštųjų technologijų įmonėms (pvz. lazerių) ir naujai besikuriančiam aukštųjų technologijų verslui svarbu, kad akademiniai tyrėjai panaudotų savo kvalifikaciją ir įrangą aukščiausio lygio bendriems su įmonėms projektams (ne paslaugoms!) atlikti. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto ir Fizinių ir technologijos mokslų centro lazerininkai ir iki šiol bendradarbiavo su vietinėmis lazerius kuriančiomis ir gaminančiomis įmonėmis, o pagal Saulėtekio slėnio programą įsigyta nauja įranga šį bendradarbiavimą dar labiau išplės. Šiame procese formalizuota APC sistema vaidmenį vaidins, tačiau jokiu būdu ne pagrindinį.

Dar vienas mitas – APC finansinis rentabilumas. Ilgalaikėje perspektyvoje į mokslo ir verslo bendradarbiavimą investuoti pinigai tikrai duos didžiulę grąžą, tačiau nereikia tikėtis, kad vietinių ar užsienio verslo užsakymai artimiausiu metu universitetams atpirks APC išlaikymo išlaidas. Tikroji slėnių infrastruktūros finansinė grąža Lietuvos valstybei vyks per aukštųjų technologijų įmonių sukurtas brangiai apmokamas darbo vietas, aukštos pridėtinės vertės eksportuotus produktus, sulaikytus nuo emigracijos ar reemigravusius specialistus ir visą šį pozityvių rezultatų sąrašą lydinčius, į biudžetą sumokėtus didelius mokesčius. Net Massachusettso technologijos institute (MIT), kuris pripažįstamas vienu iš svarbiausių JAV technologinę pažangą užtikrinančių universitetų, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimo portfelyje 70% sudaro valstybės grantai, 17% privačių verslo subjektų projektai ir 13% labdara. Tuo tarpu, paslaugos sudaro mažiau 1% ir net nėra apskaitomos statistikoje.

Kita vertus, nors MITA remia mokslo ir studijų institucijas, vykdančias verslo subjektų užsakymus, nemažai mokslininkų grupių šių užsakymų vengia, nes privatus, savo pinigus leidžiantis užsakovas, išreikalaus pažadėto rezultato ir nepripažins tyrėjo darbo vardan „smalsumo patenkinimo“. Taigi, ir valstybė, siekdama kuo greičiau pradėti gauti gražą iš investicijų į mokslo infrastruktūrą, turi skatinti bendrus mokslo ir studijų institucijų ir verslo subjektų projektus. Esminis Lietuvos mokslo reformos elementas turėtų būti perėjimas prie to, kas anglų k. vadinama „industry driven reserach“. Tam ypač pasitarnautų kvalifikuotas sumanios specializacijos koncepcijos realizavimas, kuriame slėnių infrastruktūros panaudojimas būtų laikomas prioritetu. Tuo pačiu, tam kad būtų užtikrinta ilgalaikė mokslo raida, aukštos kvalifikacijos specialistų rengimas ir tarptautinis mokslo lygis, svarbu nesumenkinti ir fundamentalaus mokslo, nesumažinti jo galimybių naudotis šia infrastruktūra.

Pagaliau, efektyvus slėnių infrastruktūros panaudojimas yra neatsiejamas nuo aukšto lygio vadybos. Prasto slėnių valdymo (angl. mismanagement) pavyzdžiai prasideda nuo gausybės nekoordinuotų iniciatyvų (ilgos Edgaro Leichterio straipsnio pastraipos pabaigoje įvardintų kaip „Nacionalinė inovacijų sistema“), perdėto išorinių prižiūrinčių ir stebinčių institucijų vaidmens, nesant stiprių slėnių strateginio planavimo ir kitų valdymo struktūrų, vertimo mokslininkus atsisakyti individualių laboratorijų APC naudai ir baigiasi informacinių technologijų „šedevru“ – popieriniu, storais kartoniniais viršeliais „APC darbų registravimo žurnalu“. Situaciją dar sunkina sudėtingos, milžinišką administravimo naštą generuojančios viešųjų pirkimų ir finansavimo iš Europos struktūrinių fondų sistemos (pavyzdžiui, Lenkijoje mokslo ir technologijų projektams, finansuojamiems iš struktūrinių fondų, valstybė skiria 10% pridėtinių išlaidų ”pagalvę” iš nacionalinio biudžeto, kad galima būtų užglaistyti biurokratines problemas). Premjero potvarkiu sudaryta Mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų strateginės taryba yra per aukštai ir per toli nuo kasdienės vadybos, o žemiau esantys „Nacionalinės inovacijų sistemos“ elementai veikia nekoordinuotai, nesubalansuotai, stokoja mechanizmų ir išteklių greitiems sprendimams ir daugeliu atvejų siekia tik trumpalaikių tikslų. Šios vadybinės problemos galėtų būti sprendžiamos tik koordinuotomis ir sutelktomis visų suinteresuotų asmenų –  mokslininkų, verslininkų, valdininkų ir net studentų – pastangomis.


Žinių ekonomikos forumas kviečia diskutuoti:

Sutinkate arba prieštaraujate išsakytai nuomonei? Turite ką papildyti ar replikuoti? Kviečiame išsakyti savo nuomonę bei siūlyti naujas, aktualias temas el. paštu: redakcija@zef.lt. Susisieksime su Jumis arba patalpinsime Jūsų ekspertinius komentarus ŽEF puslapyje. Siekiame kokybiškų ir argumentuotų diskusijų!

Share with:

FacebookGoogleLinkedInPocket