Tobuliname švietimą? Pradžioje susitvarkykime stalą

Arminas_zef

Prologas

Norite dirbti produktyviau? Pirmas žingsnis – susitvarkykite savo darbo vietą. Taip byloja ne tik populiarių patarimų knygelės, bet ir rimti vadybos ekspertai. Jei nebus tvarkos, kaskart sugaišite daug laiko, kol sugebėsite rasti reikiamą pieštuką ar popieriaus skiautelę su svarbiais užrašais. Dar daugiau – šis patarimas turi ir mokslinį pagrindimą, kaskart pertraukus darbą dėl kažkokios smulkmenos mes sugaištame iš tiesų ne tas kelias sekundes, o net keletą ar kelioliką minučių (priklausomai nuo žmogaus), kol pilnai grįžtame į darbinę būseną.

Sakysit, o tai prie ko čia tas švietimas? Mano galva, švietime turime būtent šią „higieninę“ problemą – dar nesusitvarkėme savo darbo stalo, o jau bandome pradėti rimtai dirbti. Kaskart neradę tinkamų įrankių ar nepasiekę nustatytų (ir dažniausiai visai ne ambicingų) rodiklių, užuot analizavę šios pasekmės priežastis, imame ir pakeičiame siekiamus tikslus.

Man labai simboliškai tai primena tuos pačius pertrūkius, kuriuos sukelia nesutvarkytas stalas – mes nesugebame išlaikyti savo fokuso (beje, tai simptominė Lietuvos politikos liga, švietime pasiekusi ūminę stadiją), kryptingai siekti išsikeltų tikslų, susikoncentruoti į pačių svarbiausių priemonių įgyvendinimą. Ir tai kartoja visi – nuo didžiausių srities autoritetų ir ekspertų iki standartinių komentatorių ar visiškų profanų. Visi jie sutaria dėl to. Kodėl? Nes tai akivaizdu. Taip pat akivaizdu, kaip tai, kad belgai prieš italus vakar atrodė beviltiškai.

Bet visgi, grįžkime prie šio komentaro esmės. Švietimo ir mokslo ministerija šiuo metu rengia „Pedagogų rengimo, skyrimo, kvalifikacijos, veiklos vertinimo, atestacijos ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos kaitos kryptis“ ir tai yra labai šauni iniciatyva. Buvo suburta ir išorinė darbo grupė, vyko ir vieša konsultacija – teko asmeniškai dalyvauti tuose procesuose. Daug šiuose formatuose iškalbėtų dalykų ir pasiūlymų tikrai geri ir potencialiai galintys pagerinti švietimo padėtį Lietuvoje. Dėl kai kurių galima dar padiskutuoti, bet esmė ne juose.

Esmė yra nesutvarkytame stale. „Nesutvarkytu stalu“ aš šiuo atveju vadinu 30+ tūkstančių pedagogų kariauną, kurią turime Lietuvoje. Įvairių tyrimų (pradedant ir taip pamėgtais EBPO PISA tyrimais ir baigiant atskirų mokslininkų publikacijomis) rezultatai rodo, kad mokytojai yra bene svarbiausias veiksnys, lemiantis vaikų pasiekimus (ne tik rezultatus, bet ir pažangą). Tad niekam nekyla klausimų, jog šių specialistų korpusas turi būti ypatingai stiprus, jei norime teigiamo rezultato. Bet Lietuvoje taip nėra, mes nuolat skundžiamės, jog pedagogų profesijos prestižas prastas, pedagogų atlyginimai maži, pedagogai neugdo XXI a. būtinų kompetencijų (analitinis, kūrybinis mąstymas ir t.t.), nes patys jų stokoja.

Nota bene: Lietuvoje yra daugybė nuostabių mokyklų ir puikių pedagogų, labai džiaugiuosi, jog su nemaža dalimi tenka dirbti drauge, bet tų šauniųjų tikrai ne 35 tūkstančiai.

 

„Darbo vietos“ tvarkymasis

Šiai situacijai ir formuluojamam pasiūlymui labai tiktų lietuvių dažnai naudojamas priežodis „atskiri pelus nuo grūdų“. Manau, jog susitvarkyti galima būtų vadovaujantis šiais 5 žingsniais:

  1. Susitarti dėl „gero mokytojo“ kriterijų (būtinų ir kaip anglai sako „nice to have“ atributų);
  2. Išrikiuoti visus Lietuvos mokytojus pagal šiuos kriterijus – juos atitinkantys mokytojai bus mūsų švietimo sėkmės garantas;
  3. Tiems mokytojams, kuriems trūksta visai ne daug iki atitikimo kriterijams pasiūlyti specializuotas kvalifikacijos tobulinimo programas ir „timptelti“ iki „gero mokytojo“;
  4. Tiems mokytojams, kurie vienose srityse yra labai stiprūs, o kitose labai silpni pasiūlyti kitas galimybes švietimo sistemoje (būti naujų mokytojų mentoriais, duoti daugiau ekspertinio darbo ir t.t.) – bet juos būtina išlaikyti švietimo sistemoje, nes jie turi sukaupę didžiulę patirtį;
  5. Tiems mokytojams, kurie jau prigeso, yra pensinio ar arti pensinio amžiaus padėkoti už neįkainojamą jų darbą ir panaudojant ES SF lėšas pasiūlyti orų pasitraukimą į užtarnautą poilsį.

Jei po šio išskirstymo dar būtų likę mokytojų (tikiu, kad jei ir būtų, tai ne daugiau kelių šimtų), kurie nepatenka nei į vieną iš išvardintų kategorijų arba kitaip sakant yra tiesiog prasti mokytojai, kurie visiškai negeba dirbti su vaikais, tai juos paprasčiausiai reikėtų atleisti.

Ką tai duotų?

  1. atsilaisvintų dalis pinigų šiuo metu esančių švietime ir juos galima būtų perskirstyti per likusius mokytojus (jei pasivytume Europos Sąjungos vidurkį pagal vienam mokytojui tenkančių mokinių skaičių, tai sutaupytume net trečdalį atlyginimų lėšų) – ir nereikėtų jokios ilgalaikės atlyginimų kėlimo programos, nes tai įvyktų čia ir dabar;
  2. pedagoginį darbą liktų dirbti tie žmonės, kurie iš tiesų yra geriausiai pasiruošę, todėl tai teigiamai turėtų atsiliepti ir mokymosi kokybei;
  3. tai leistų realiai suvokti kiek ir kokių pedagogų šiandien Lietuvoje mes turime. Ne kiekybiškai, o kokybiškai;
  4. visų svarbiausia, tai sustiprintų profesijos prestižą. Toks žingsnis parodytų, kad sistema sugeba sėkmingai tvarkytis, kad joje lieka tik geriausi ir tai paskatintų visuomenę vėl pradėti pasitikėti švietimu, o dar svarbiau, tai paskatintų jaunus ir gabius žmones patikėti, kad pedagogo profesija Lietuvoje turi ateitį!

Epilogas

Žinoma, to neužteks. Tokiu būdu mes tik susitvarkysime stalą (beje, suomiai nuo to ir pradėjo), o tada reikės pradėti dirbti (sutvarkyti dar aibę kitų egzistuojančių problemų). Visos sistemos per dieną nepakeisime, bet jei pradėsime tai daryti dabar, pirmuosius vaisius skinsime už dvidešimt metų.

Prieš savaitę buvau Suomijoje, Suomijos Parlamento Ateities komiteto kvietimu, pasidalinti ekspertinėmis įžvalgomis apie švietimo ateitį (bet apie tai kitą kartą). Šio vizito metu teko bendrauti su suomių politikais, profesoriais ir mokytojais. Išsivežiau sustiprėjusią nuostatą, kad švietimas turi nuolat save perkurti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Tokia nuostata gyvena ir suomiai, kurie nepaisant savo šalies pasiekimų, lygiai taip pat kaip ir mes bando suspėti su sparčiu technologiniu tobulėjimu ar tinkamiau ugdyti XXI a. reikalingas kompetencijas.

Skirtumas tik vienas – suomiai savo švietimą perkuria jų pačių apibrėžtose rėmuose (nusimatytame tiksle), kuris nesikeičia jau beveik penkis dešimtmečius. Būtent šis nuoseklumas yra jų sėkmės garantas.

Share with:

FacebookGoogleLinkedInPocket


Tags: ,