fbpx


Viešųjų pirkimų tvarkos pokyčiai – juokas pro ašaras


Arturas Jakubavicius 280x280 - roundedArtūras Jakubavičius, 2013 m. lapkričio 07 d.

Ilgą laiką tarp Seimo ir Prezidentės „mėtomas“ ir daug diskusijų visuomenėje sukėlęs Viešųjų pirkimų įstatymas pagaliau yra priimtas. Remiantis šiuo įstatymu, nuo 2014 m. sausio 1 d. mažos vertės viešuoju pirkimu bus laikomas pirkimas, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra mažesnė kaip 200 tūkst. Lt (be pridėtinės vertės mokesčio), o darbų pirkimo vertė mažesnė kaip 500 tūkst. litų. Iki šiol mažos vertės pirkimu buvo laikomas pirkimas, kai jo vertė neviršijo 100 tūkst. litų prekėms ir paslaugoms.

Tokios įstatymo pataisos turėtų leisti perkančiosioms organizacijoms nors šiek tiek atsikvėpti nuo administracinės naštos bei paprasčiau vykdyti pirkimus, tačiau… Tuo pat metu, viena ranka paprastinant viešųjų pirkimų tvarką, kita – didinamas kontrolės mechanizmas, taip kuriant papildomas prievoles perkančiosioms organizacijoms.

Naujai priimtame viešųjų pirkimų įstatyme yra nustatoma perkančiosios organizacijos prievolė, vykdant mažos vertės pirkimus, apie juos skelbti savo interneto tinklalapyje (informaciją apie pradedamus viešuosius pirkimus, apie nustatytus laimėtojus ir sudarytas sutartis). Ir visiškai nesvarbu kokios vertės yra pirkimas. Pavyzdys: organizacija planuoja pirkti 5 tušinukus už 20 litų. Pagal naujai įsigaliosiančias įstatymo pataisas, prieš pradedant pirkimą organizacija turėtų įsivesti savo interneto puslapyje informaciją apie pradedamą pirkimą (objektą, pirkimo būdą ir jo pasirinkimo priežastis), po to, informaciją apie nustatytą laimėtoją ir ketinamą sudaryti pirkimo sutartį (objektą, numatomą pirkimo sutarties kainą, laimėjusio dalyvio pavadinimą, jo pasirinkimo priežastis ir kt.), ir galų gale – informaciją apie sudarytą pirkimo sutartį (objektą, sutarties kainą, laimėtojo pavadinimą ir kt.). Gerai, jei organizacija tokius „tušinukus“ perka tik vieną kartą per savaitę ar mėnesį, tai tokia prievolė pildyti informacija gal ir nesudarys didelių sunkumų, bet yra tokių perkančiųjų organizacijų, kurios atlieka mažos vertės pirkimus kas dieną ir tokiu atveju ši administracinė našta jau pradeda kelti rūpesčių…

Dar vienas niuansas, susiję su prievole kiekvieną pirkimą realiu laiku skelbti interneto tinklalapyje – iki šiol perkančiosios organizacijos kaip ir turėjo (ir tebeturi) prievolę skelbti planuojamų pirkimų einamaisiais metais planus bei jau įvykdytų per kalendorinius metus viešųjų pirkimų ataskaitą. Perkančiosios organizacijos, taip pat privaloma tvarka, pildo ir pirkimų žurnalą – perkančiosios organizacijos nustatytos formos dokumentą, skirtą registruoti visus perkančiosios organizacijos atliktus pirkimus. Taigi, nepaisant to, jog perkančiosios organizacijos ir taip pildo begalę dokumentų, kurie leidžia valstybei (esant norui ir reikalui) įsitikinti pirkimų skaidrumu, tai su naujomis įstatymo pataisomis atsiranda dar viena prievolė, kuri užkraunama ant perkančiosios organizacijos pečių ir kažin ar galinti užkirsti kelią korupcijai ir piktnaudžiavimo galimybėms.

Administracinės pirkimų naštos didinimas valdžios institucijoms, vykdančioms pirkimus – dar pusė bėdos. Toks jų darbas – nors „darbas dėl darbo“ irgi prasilenkia su bet kokia logika. Bet į pirkimų įstatymo „mėsmalę“ papuola ir jaunos inovatyvios įmonės, kurios pradinėse augimo stadijoje naudojasi viešosiomis lėšomis, dažnu atveju sudarančiomis didžiąją jų pajamų dalį (tokiu atveju jos tampa perkančiomis organizacijomis), mokslo tyrimų institucijos, technologijų centai ir verslo asociatyvinės institucijos, teikiančios paslaugas verslui, kurios dalinai finansuojamos iš viešųjų lėšų. Galima sutikti, kad pirkimų įstatymo pakeitimai tiesiogiai prisideda prie darbo vietų kūrimo (darbas dėl darbo), bet ar taip darydami toli nuvažiuosime? Šiuo atveju, darbo našumo ir pridėtinės vertės didinimas, kaip inovacijos ir konkurencingumas, lieka tik utopiniu lozungu.

Iš kitos pusės, suprantamas ir valstybės noras dvigubai padidinus mažos vertės viešųjų pirkimų ribas užtikrinti, kad tai neskatintų korupcijos ir nesudarytų prielaidų nesąžiningai konkurencijai. Tačiau visur reikia laikytis protingumo principo ir bent jau netaikyti lygių viešinimo prievolių tiek 10 litų, tiek 200 000 litų viešųjų pirkimų sumoms. Visai racionalus sprendimas šiuo atveju būtų tiesiog nustatyti žemutines ribas, t.y.: nuo kokios mažos vertės pirkimų sumos yra privaloma realiu laiku skelbti savo interneto tinklalapyje visą informaciją susijusią su pirkimu (pvz. iki 100 000 nėra privaloma, nuo 100 000 jau privaloma). Analogiškai kaip ir su mažos vertės viešųjų pirkimų sumomis – pirkimo vertei neviršijant 10 000 litų, perkančioji organizacija gali nusimatyti, jog pirkimo dokumentai gali būti nerengiami, o apklausa gali būti atliekama žodžiu. Toks atskyrimas galėtų lemti ir sveiką avį ir sotų vilką…

Yra dar vienas variantas, kuris labiau tiktų „grubiajam“ problemos sprendimo būdui – tiesiog uždaryti organizacijos interneto tinklapį ir persikraustyti į kitas komunikacines erdves, kad ir į soc. tinklapį „Facebook“. Kadangi naujoje viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje mažos vertės pirkimų viešinimo atveju yra minima tik viena prievolė: mažos vertės pirkimų atveju skelbti informaciją tik savo tinklapyje, niekaip neužsimenant apie kitus būdus, taigi toks sprendimas būtų visai racionalus, svarbiausia paprastas ir greitai sutvarkomas bei nereikalaujantis ilgalaikių pastangų. Tačiau visada norisi, kad tokių būdų organizacijoms nereiktų griebtis, o susitarimai būtų pasiekiami diskusijų ir kompromisų keliu.

Share with:

FacebookGoogleLinkedInPocket