fbpx


Laikas lengviems sprendimams švietime praėjęs: asmeninė sėkmės istorija

Pritrauk jaunų žmonių mokytojauti – padaryta; integruok dalykus – padaryta; daugiau realų pasaulį primenančio ugdymo – padaryta; daugiau praktinių eksperimentų – padaryta.. Toks sąrašas galėtų tęstis amžinai ir mes vis dar diskutuotume ar mūsų švietimo sistemoje nieko netrūksta. Pavyzdžiui, gamtoje nėra vieno magiško dalyko, kuris gali viską sustatyti į vietas – visų derinys yra tai, kas svarbiausia. Nepaisant to, svarbu nepamiršti mažesnės ekosistemos, kuriam mes šiuo metu priklausome (kai esame po vandeniu, turime nepamiršti kaip pakeisti kvėpavimą ir gebėti plaukti). Tas pats galioja ir mokykloms.

Ar mokyklos apsibrėžia jų mažas ekosistemas? Ar jos save mato „dideliame paveiksle“? Ar jos nusistato kryptį, ar prisiderina prie bendro plano? Aš esu sėkmingai įgyvendinęs daugybę ugdymo projektų ir lygiai tiek pat padaręs klaidų su tais projektais. Iš pradžių nesupratau, kodėl vieną kartą pasisekė, o kitą – ne. Bet įgavus patirties pradėjau matyti, kad nepaisant to, jog ugdymo projektas lieka nepakitęs – keičiasi mokiniai ir kontekstas. Ir tam pakanka vienerių metų. Taigi, tais kartais, kai man nepasisekdavo, to priežastimi būdavo, kad man nepavykdavo perprasti mažesnės ekosistemos (klasės) ir matyti jos „dideliame paveiksle“.

Kokie galėtų būti sprendimai? Ir ar aš sprendžiu teisingą problemą?

Esu pakeliui į mokyklą, kur mokau chemijos, fizikos ir matematikos. Svarstau kodėl mokiniai dabar norėtų mokytis šių dalykų, kai už lango toks gražus pavasariškas oras. Man reikėtų apsitarti su savo kolegomis, bet jie yra tokie nuostabūs ir užsiėmę, kad jaučiuosi nejaukiai prašydamas jų laiko savo diskusijoms. Tai daro mano darbą sudėtingu, bet aš turiu kažką daryti, tad palinkstu prie ugdymo programos ir pasirenku įdomų laboratorinį eksperimentą – kad mokiniai atsimintų, jog mums buvo smagu. Aš pamirštu tuos anksčiau keltus klausimus, kokia yra mano maža ekosistema, koks yra mano vaidmuo joje ir kaip ji susijusi su „dideliu paveikslu“?

Aš viliuosi, jog ne man vienam kyla tokios mintys. Po daugelio apmąstymų aš susikūriau algoritmą, kaip gerus ugdymo projektus paversti realybe:

  • Koks yra mano vaidmuo mažoje ekosistemoje? Ar šis vaidmuo gali būti prasmingas ilgame laikotarpyje? Jei ne – turiu kažką pakeisti, jei taip – galiu judėti toliau.
  • Ar aš suteikiau mokiniams tinkamus instrumentus, kad jie galėtų man teikti grįžtamąjį ryšį, kad jie galėtų apie tai kalbėti taip, kaip jiems labiausiai priimtina?
  • Ar aš esu pasirengęs pakeisti savo elgseną, nes pasaulis aplink mane irgi pasikeitė? Išmokti dirbti su naujomis technologijomis, kad galėčiau rodyti tinkamą pavyzdį?
  • Ar aš galiu pasiremti kitų mūsų bendruomenėje esančių žmonių stiprybėmis, kad jie prisidėtų prie mūsų mažos ekosistemos vystymosi?
  • Ar esu pasiruošęs klysti ir visos kelionės metu nepamiršti žiūrėti į veidrodį?

Tikiu, jog žmonės turi rasti savo kelią ne sunkiuoju būdu – pritapkite ar išnykite – bet leidžiant jiems patiems atrasti tinkamiausią sau vaidmenį ekosistemoje ir asmeninę sąsaja su „dideliu paveikslu“.

Kad pradėti būtų lengviau, džiaugiuosi galėdamas pasidalinti keliais praktiniais instrumentais, kurie leistų mažais žingsneliais prisijaukinti didesnius pokyčius. Šie dokumentai buvo parengti įgyvendinant Erasmus+ projektą sySTEAM:

  • Technologijų ir jų naudojimo ugdyme analizė;
  • Gairės technologijų naudojimui mokykloje;
  • STEAM parengties lygių sistema;
  • STEAM diegimo plano gaires;
  • Gairės mokyklos bendradarbiavimui su verslu ar nevyriausybiniu sektoriumi;
  • Gairės dalykų integracijai.

Svarbiausia – sisteminis požiūris į pokyčius ir jų įgyvendinimą. Turėjau idėją pastatyti sumažintą Saulės sistemą mokyklos koridoriuje. Darant tai pirmą kartą – mokiniams labai patiko, bet kai pabandėme pakartoti – jiems tai nebebuvo įdomu. Tuomet aš supratau, kad į šį procesą turėčiau įtraukti daugiau skirtingų dalykų mokytojų. Visam šiam procesui suvaldyti aš naudojau projekto metu parengtus instrumentus. Tai padarius pavyko pasiekti žymiai geresnius rezultatus nei pirmą kartą įgyvendinant šį sumanymą vienam.

Aš kiek plačiau pristatysiu savo projektą.

Problema, kurią sprendžiau

Ugdymo programoje Saulės sistema atrodė kiek sausoka. Taip, apie tai yra gausybė informacijos ir galima naudoti daug vaizdų, bet vis vien visai tai teorija. Mokiniams tiesiog paskaityti apie tai, pažiūrėti vaizdo įrašą atrodė pernelyg standartiška ir mažai naudinga. Tuomet ir uždaviau sau klausimą – kaip galiu padaryti, kad ši tema taptų aktuali mano mokiniams? Tai ir buvo problema, kurią bandžiau spręsti.

Tolimesni žingsniai

Pirmiausia, aš suorganizavau susitikimą į kurį pakviečiau visus šiai klasei dėstančius mokytojus. Pasiūliau tiesiog 15 minučių pasimėtyti idėjomis. Ne kažką konkretaus kurti, bet tiesiog padaryti „minčių lietų“. Didžioji dalis mokytojų rado tam laiko ir po šio susitikimo mes jau turėjome bendrą projekto tikslą – klasė parengs sumažintą Saulės sistemos modelį ir mokiniai pristatys individualiai planetas su kuriomis jie dirbo asmeniškai.

Aš buvau laimingas, kad ir kitiems mokytojams ši idėja pasirodė įdomi, nors dalis jų neslėpė nerimo dėl papildomo laiko, kurio reikės šiam projektui įgyvendinti. Nusprendžiau, kad kitame susitikime spręsime šią problemą.

Iš pastarojo susitikimo supratau, kad norėdami būti produktyvesniais turime susitikimus organizuoti mažesnėmis grupėmis, tad taip ir padariau. Susitikau atskirai su mažomis grupelėmis mokytojų po kelis kartus. Buvome griežtai sutarę, susitikimui neskirti daugiau nei 30 minučių. Jų metu kristalizavome kokias mokinių kompetencijas padės ugdyti mūsų pasirinktas projektas.

Galutinis rezultatas buvo geresnis nei galėjau tikėtis. Mane praturtino kitų dalykų mokytojų įžvalgos ir aš galiausiai buvau nustebęs, kiek daug pastangų mokiniams reikės įdėti, kad jie sugebėtų įgyvendinti šį projektą. Mokiniai turi gebėti skaičiuoti išties labai didelius skaičius, gebėti naudotis skalėmis, matuoti dydžius, ieškoti informacijos (istorinės, mitologinės, mokslinės), užsiimti dizainu, naudoti technologijas. Kad tai nebūtų pabaiga, nusprendėme mokiniams iškelti kūrybinio ir kritinio mąstymo reikalaujantį iššūkį – jiems reikėjo rasti sprendimus, kurie leistų žmonėms gyventi skirtingose planetose.

Taigi mokiniams tai leido integruoti žinias iš įvairių skirtingų dalykų, atskleisti savo stipriąsias puses tokiame dideliame projekte, o mokytojai užuot turėję daug atskirų atsiskaitymų, galėjo įvertinti viską drauge.

Sėkmė

Taaaip! Mums pavyko padaryti viską taip, kad projekto įgyvendinimui nereikėtų papildomo laiko, dėl ko baiminosi dalis mokytojų. Toks didelis integruotas projektas leido sutaupyti mokytojams laiko ruošiantis pamokoms bei vertinant mokinius.

Galiausiai, visa Saulės sistema buvo fiziškai įrengta mūsų mokyklos koridoriuje, o ją rengę mokiniai darė pristatymus likusiai mokyklos bendruomenei.

Padėkoję mokiniams už puikų darbą ir juos įvertinę, mes neatidėliodami sėdome aptarti viso projekto eigos. Nuotaikos buvo puikios, diskusija konstruktyvi ir neilgai trukus mes pasirengėme projekto tobulinimo planą, kurį panaudosime kitąmet.

 

„sySTEAM“ projektą įgyvendina asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su konsorciumo partneriais iš įvairių šalių: Vilniaus Žemynos gimnazija (Lietuva), „Escola Virolai“ (Ispanija), „Kiviõli I High School” (Estija), „Sihtasutus Omanäolise Kooli Arenduskeskus“ (Estija), „The Catalan Foundation for Research and Innovation“ (Ispanija). Projektas finansuojamas iš Europos sąjungos Erasmus + programos lėšų.

Share with:

FacebookGoogleLinkedInPocket


Tags: ,