Raktas į sėkmingą ugdymą − pažinti vienas kitą klasėje

Viena Lietuvos mokykla, 9 klasė. Rugsėjo mėnuo. Į naują klasę įeina du berniukai ir trys mergaitės. Jie yra nauji mokiniai į šią klasę atėję iš kitos mokyklos. Mokytojas paprašo jų prisistatyti: pasakyti savo vardą ir mokyklą iš kurios atėjo. Jie po vieną atsistoja, prisistato ir atsisėda. Vaikai įdėmiai stebi naujus vaikus, gaudo kiekvieną jų žodį −  jiems neaišku, kokie nauji vaikai čia atėjo, ką jie mėgsta, kuo užsiima. Toliau pamoka vyksta įprastai.

Pertrauka. Ką tik atėję moksleiviai pasimetę: atsiskyrus nuo praeitos klasės jie neturi draugų, jaučiasi nejaukiai, nežino su kuo ir kaip jiems pradėti bendrauti. Visi klega, pasimetę sėdi tik naujokai. Berniukas atsistoja, apsidairo, žengia žingsnį link berniukų grupės, sustoja. Stovi, galvoja. Apsisuka, pamato mergaičių grupę, žengia link jų. Vėl sustoja, apsidairo, parausta. Atsisėda atgal prie „naujokų“…

Lapkritis. Mokytoja paprašo vaikus į grupes susiskirstyti po keturis. Visi susiskirsto, lieka „naujokai“. Jie dar nepažįsta savo klasės draugų, todėl lieka grupėje penkiese. Mokytoja paprašo vieno „naujoko“ pereiti į kitą trijų asmenų grupę. Mergaitė atsistoja ir pereina. Ji džiaugiasi, kad jau išmoko klasės draugų vardus, bet per visą pamoką nedrįsta ištarti jiems nė žodžio.

Kovas. „Naujokui“ einant koridoriumi jo klasės draugas jam ištiesia ranką ir su juo pasisveikina. Prieš klasę atsakinėjanti mergaitė suklysta ir klasė pradeda juoktis. Anksčiau mergaitė būtų įsižeidusi ir pasijutusi negerai, dabar ji suprasdama savo klaidą juokiasi kartu su savo klasės draugais.

„Tai tikri įvykiai iš Lietuvos mokyklų. Kartu su „Žinių ekonomikos forumu“ įgyvendindami Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Kūrėjų vaidmuo sprendžiant ugdymo problemas mokyklose“ ir atlikdami intervenciją mokyklose pamatėme, kad dar vasario mėnesį klasėje mokiniai vieni kitų nepažįsta. Anot mokytojų, mokslo metų pradžioje „lūžinių taškų“ klasės būna nesusiformavusios, vyrauja tarpusavio santykių aiškinimasis bei bandymas sukurti ir suprasti, kokios normos gali vyrauti klasėje, dėl to mokymasis tampa antraeiliu dalyku. Šio atlikto projekto tikslas buvo parodyti, kaip kūrybingumo ugdymas, įtraukiant įvairių sričių profesionalus − kūrėjus, padeda spręsti šiandienos ugdymo iššūkius. Gavome įdomių įžvalgų, kurios, tikėtina, aktualios daugeliui Lietuvos mokyklų“, – teigė asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė Milda Laužikaitė.

Intervencija, vykdyta pagal „Kūrybinių partnerysčių“ modelį, remiasi kūrybiško mokymosi principais, turi apibrėžtą struktūrą, planavimo, vertinimo kokybės užtikrinimo sistemą. Kiekviena konkreti programa mokykloje kuriama remiantis situacijos analize ir unikaliu programos dalyvių (moksleivių, mokytojų, kūrėjų) indėliu. Toks procesas užtikrina, kad mokyklai netaikomas iš anksto paruoštas sprendimas.

Tyrimas atskleidė, kad mokinių integracija vyksta labiau formaliai: mokiniai nesijaučia deramai integravęsi, jiems to trūksta ir tai kelia ugdymo(si) problemų. Kaip teigia patys tyrėjai, po intervencijos moksleiviai klasėje atrado mokinius, su kuriais nori labiausiai bendrauti, leisti savo laiką, prašyti jų pagalbos, beveik visais atvejais klasėse sustiprėjo tarpusavio ryšiai.

Patys mokiniai apibūdina pokytį, kaip sėkmingą: „Buvo daugiau tylos, daugiau baimės, nu kaip baimės, tokia įtampa vieniems tarp kitų. Klasė buvo labai susiskaldžiusi ir buvo taip, kad jei tu bendrauji su trimis žmonėmis, tai prie ketvirto žmogaus tu neprieisi nebent gyvybės ar mirties klausimas, o dabar tu tiesiog nebijai prieiti, paklausti ar paprašyti kažko ar tiesiog padėti, viskas tapo šilčiau”, (pastaba − kalba netaisyta).

Intervencija padėjo mokiniams: projekto metu jie išmoko išsakyti savo, priimti kitų jausmus bei nuomonę nesijuokdami. Šis besikeičiantis santykis ne tik mažina ugdymo(si) iššūkius, bet potencialiai taip pat prisideda prie patyčių problemos sprendimo. „Juokiamasi iš tampa juokiamasi kartu“, – pastebi M. Laužikaitė.

Ji prideda, kad kūrybinių partnerysčių programa padėjo pakeisti ir mokytojų reakciją į problemines situacijas: jie išmoko reaguoti ramiau ieškant kitokių, konfliktą mažinančių sprendimų. „Šiuos pokyčius paskatino kūrėjai, kurie į mokyklą atnešė kūrybišką požiūrį, kaip galima spręsti problemas ir savo pavyzdžiu skatino elgtis kitaip, tyrinėdami, ieškodami duomenų, improvizuodami, nebijodami klysti, kvestionuodami tradicines elgesio praktikas“, − teigia M. Laužikaitė.

Share with:

FacebookGoogleLinkedInPocket