Posts Tagged ‘šmm’

ŽEF vadovas paskirtas švietimo ir mokslo ministrės patarėju

arminas varanauskas

ŽEF direktorius A. Varanauskas

Žinių ekonomikos forumo (ŽEF) direktorius Arminas Varanauskas nuo 2017 m. gegužės 8 d. pradeda eiti Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės patarėjo bendrajam ugdymui pareigas.

ŽEF Tarybos pirmininkas Mindaugas Glodas mano, kad tai, visų pirma, teigiamas įvertinimas pačiai organizacijai ir jos pasirinktai krypčiai. „Ministrė ŽEF bendruomenei yra pažįstama. Pati ministrė irgi puikiai žino ŽEF poziciją švietimo klausimais ir mato, kad ji sutampa su Vyriausybės. Tai, kad ji kviečia Arminą tapti jos patarėju rodo, kad mūsų veikla matoma ir prasminga. Atmesti tokį pasiūlymą, tai tas pats, kas nusimesti atsakomybę nuo savęs, kas mums atrodo nepriimtina“, – ŽEF Tarybos nuomonę dėl A. Varanausko ėjimo ir patarėjo, ir direktoriaus pareigas komentavo M. Glodas.

Arminas Varanauskas ir toliau eis direktoriaus pareigas Žinių ekonomikos forume. ŽEF Tarybos posėdyje buvo priimtos bendrojo ugdymo pokyčių krypčių gairės, kurios jau anksčiau yra aptartos su nariais rengiant švietimo srities veiklos planą. Šias pozicijas toliau atstovaus kiti ŽEF administracijos ir ŽEF Tarybos nariai. Su patvirtintomis kryptimis galite susipažinti čia.

 

N. Buivydas: Švietimo ir mokslo ministrei rekomenduočiau kiekvienoje klasėje pastatyti po sofą

Iš kairės į dešinę: N. Buivydas, G. Kavaliauskas, E. Leichteris ir P. Tamolė

Iš kairės į dešinę: N. Buivydas, G. Kavaliauskas, E. Leichteris ir P. Tamolė

Savaitgalį LITEXPO rūmuose šurmuliavusi paroda „Mokykla 2016“ traukė įvairius švietimo atstovus diskutuoti apie tai, kas yra gera mokykla ir kaip ją sukurti. Viena iš sudėtinių renginio dalių − Žinių ekonomikos forumo ir Ugdymo plėtotės centro bendrai organizuota intelektualių pašnekesių „Auginkime kūrėjus Lietuvai“ III ciklo dalis „Tapti mokyklos architektu – panku“. Šioje dalyje buvo diskutuojama apie tradicinių ugdymo(si) erdvių kaitą, siekiant atliepti ateities iššūkius.

„Gebėjimas spręsti kompleksines problemas bus kritinis, ypač sektoriuose, kurie dar nėra kompiuterizuoti, automatizuoti. Socialinių įgūdžių, tokių kaip gebėjimas įtikinti, emocinis intelektas, gebėjimas mokyti kitus reikės labiau negu siaurų techninių įgūdžių, tačiau be technologinio raštingumo gali būti sunku išgyventi technologinėse aplinkose“, – diskusiją pradėjo asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ Tarybos narys, Lietuvos Robotikos asociacijos vadovas dr. Edgaras Leichteris.

Savo pranešime remdamasis Lietuvos demografinėmis tendencijomis bei Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis pranešėjas akcentavo, kad svarbiausia vaikus mokyti išgyventi besikeičiančiame pasaulyje. „Praktiškai visuose sektoriuose reikės daugiau kognityvinių gebėjimų, tai yra kūrybiškumo, argumentavimo, gebėjimo vizualizuoti ir su procesu susijusių gebėjimų (ne tik kritinis mąstymas, bet ir aktyvus klausymasis, nuolatinis savęs vertinimas). Prisitaikyti prie kintančių technologijų, eksperimentuoti, kurti ir mokyti kitus, atpažinti problemą ir kantriai bei nuosekliai ieškoti sprendimo, mokėti save „parduoti“ didelės konkurencijos rinkoje – apie tai turime galvoti švietime“, – teigė E. Leichteris.

„Meškėnų laboratorijos“ (dar vadinama M-Lab) projekto koordinatorius Giedrius Kavaliauskas papildė diskusiją praktiškais ir jau dabar įgyvendinamų iniciatyvų pavyzdžiais. M-Lab yra edukacinis projektas, kurio pagrindas yra mobili „Fab-Lab“ – skaitmenizuotos gamybos įrangos laboratorija keliaujanti po ugdymo įstaigas. „Technologijos turėtų būti suprantamos plačiau nei „tiesiog technologijos“. Tai yra pagalba, kurios dėka galime integruoti įvairius mokomuosius dalykus ir juos pritaikyti techninėje kūryboje. Šių technologijų dėka mokiniai darosi smalsesni, mokydamiesi jie patiria džiaugsmą ir užsikrečia norų toliau gilintis į STEAM dalykus. Revoliucija per dieną neįvyks, bet pirmas žingsnis yra keisti prieigą“, – patirtimi dalinosi G. Kavaliauskas.

Demokratinės mokyklos vadovas Nerijus Buivydas kalbėdamas akcentavo, kad ne tik technologijos, tačiau ir visa ugdymo erdvė daro mokiniams įtaką, ją reikia tinkamai apgalvoti bei į sprendimų priėmimą įtraukti visą bendruomenę, ypač mokinius. Pranešėjas teigė, kad pažvelgus į standartinę mokyklą šiandien ir prieš šimtą metų būtų sunku surasti daug skirtumų, nes klasių išdėstymas liko visai nepakitęs.

„Mes atsisakėme šio modelio, darbas vyksta grupėse diskutuojant ir bendraujant, mokytojui tik kartais įsikišant į mokymosi procesą. Pastatėme kiekvienoje klasėje po sofą −  tai padarius atmosfera iš karto pasikeitė, čia mokiniai pasiėmę knygutes moko vieni kitus, dainuoja, miega, ilsisi – žodžiu, čia vyksta gyvenimas. Jei čia sėdėtų švietimo ir mokslo ministrė rekomenduočiau jai, kad privalomai kiekvienoje mokykloje, klasėje atsirastų po sofą. Visgi mokymasis vyksta ne tik klasėje, dėl to stengiamės išnaudoti visą mokymosi erdvę, ypatingai koridorių ir įvairius daiktus – kilimus, sienas ir t.t. Svarbiausia, kad kiekviena erdvė mokykloje, kiekvienas daiktas būtų tinkamai išnaudoti“, – teigė jis.

 

Inovatyviausių mokytojų rinkimuose – daugiau nei 200 nominuotų

Pagal ŽEF informaciją

Pagal ŽEF informaciją

Lietuvoje puikių mokytojų ir mokyklų vadovų netrūksta – „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimų“ organizatoriai per mėnesį gavo daugiau nei 200 paraiškų iš visos Lietuvos. Iš viso buvo pateikta 180 mokytojų ir 43 direktorių paraiškų. Šios iniciatyvos nugalėtojai paaiškės iškilmingų apdovanojimų metu, kurie vyks modernioje ir naujai restauruotoje Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2016 m. gruodžio 14 d. Laureatus išrinks ekspertų vertinimo komisija.

Pagrindiniai atrankos kriterijai orientuoti į šiuolaikiniam ugdymui kylančius iššūkius ir skirti skatinti tokius pedagoginės veiklos modelius, kurie geriausiai gali susitvarkyti su jais. Renkant inovatyviausius mokytojus bus kreipiamas dėmesys į jų pedagoginį profesionalumą, jų naudojamus ugdymo metodus bei darbą su vaikais ir tėvais. Ne ką mažiau svarbi dalis – pedagoginė lyderystė, t. y. mokytojo aktyvumas už klasės ribų, organizuojant papildomas veiklas, dirbant ekspertinį darbą, padedant kitiems kolegoms. Galiausiai šiuolaikinis pedagogas taip pat nesuvokiamas be XXI a. būtinų kompetencijų – nuolatinio tobulėjimo ir mokymosi bei technologijų naudojimo ugdymo procese.

arminas varanauskas

ŽEF direktorius A. Varanauskas

Žinių ekonomikos forumo direktoriaus A. Varanausko teigimu, iniciatyva skirta padėkoti geriausiems savo srities profesionalams, kurie kuria ateitį bei užkrėsti likusius sektinais pavyzdžiais: „Džiaugiamės tokia didele paraiškų gausa. Tai rodo, kad turime iniciatyvių, vaikų smalsumą žadinančių specialistų, kurie stengiasi ir dirba dėl jų gerovės. Privalome džiaugtis šiais pavyzdžiais, rodyti juos visiems, nes nuolatinis šnekėjimas kaip viskas yra blogai situacijos tikrai nepagerins.“

A. Varanauskas taip pat džiaugiasi, jog ši iniciatyva kilo „iš apačios“ ir mano, kad pedagogų profesijos prestižo klausimas turėtų būti sprendžiamas sutelktai. „Man labai smagu, jog suradome daug partnerių, kuriems ši idėja pasirodė svarbi. Esu tikras, kad pedagogų profesijos prestižą galima pagerinti tik dirbant sutelktai ir suvokiant, kad tai nėra tik ŠMM atsakomybė, bet kiekvienas galime prisidėti prie to“, – dalinosi mintimis ŽEF vadovas.

Šiuose apdovanojimuose „Inovatyviausio mokytojo“ vardas bus suteikiamas 6 pagrindinėse nominacijose. Šiems nominacijų laimėtojams apdovanojimų ceremonijos metu bus įteikiami apdovanojimai – piniginis prizas, simbolinės statulėlės ir kelionė į tarptautinę švietimo konferenciją. Taip pat, šiais metais bus teikiamos ir 4 papildomos nominacijos, skirtos tarptautiškiausiai mokyklai, metų mokyklos vadovui, neformaliam STEAM teikėjui bei lrytas.lt skaitytojų išrinktam mokytojui.

Asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su partneriais UAB „Šviesa“ organizuoja „Inovatyviausių mokytojų apdovanojimus 2016“, kurių tikslas prisidėti prie pedagogo profesijos prestižo gerinimo. Šiemet bus apdovanoti 6 inovatyviausi mokytojai, remiantis pedagoginio profesionalumo, pedagoginės lyderystės, nuolatinio mokymosi ir technologijų naudojimo ugdymo procese kriterijais. Taip pat, šiais metais bus teikiamos ir 4 papildomos nominacijos, skirtos tarptautiškiausiai mokyklai, metų mokyklos vadovui, neformaliam STEAM teikėjui bei publikos išrinktam mokytojui.

Daugiau informacijos galite rasti iniciatyvos internetinėje svetainėje: mokytojuapdovanojimai.lt

Įvyko susitikimai su 5 pagrindinių politinių partijų kandidatais į švietimo ir mokslo ministrus

Rugsėjo 19 – 29 d. vyko asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ inicijuotų 5 renginių ciklas – susitikimai su 5 pagrindinių politinių partijų kandidatais į švietimo ir mokslo ministro postą. Susitikimai buvo organizuoti bendradarbiaujant su Lietuvos gimnazijų asociacija, Lietuvos progimnazijų asociacija, Lietuvos pradinių mokyklų atstovų asociacija, Lietuvos mokyklų vadovų asociacija, Lietuvos leidėjų asociacija, asociacija „Infobalt“, Mokyklų tobulinimo centru (programa „Renkuosi mokyti!“) ir studentų bei aukštųjų mokyklų atstovais.

Susitikimuose dalyvauti kviesti penkių pagrindinių partijų kanditai į švietimo ir mokslo ministrus arba partijų deleguoti atstovai: Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LS) – Gintaras Steponavičius, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – Dainius Pavalkis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – Vilija Salienė, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – Valentinas Stundys, Darbo partija (DP) – Vydas Gedvilas.

Ieškant bendrybių

Visų partijų atstovai vieningai kalbėjo apie būtinybę po rinkimų pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl švietimo raidos, matydami, taip kaip vieną iš veiksmingiausių priemonių, kuri leistų įgyvendinti kryptingą ir nuoseklią švietimo politiką. Toks susitarimas, anot atstovų, turėtų apimti visus švietimo lygmenis bei didėjantį finansavimą švietimui (6 proc. nuo BVP).

Visi susitikimuose dalyvavę partijų atstovai pritarė, jog dabartinis bendrojo ugdymo įstaigų, profesinių ir aukštųjų mokyklų tinklas nėra iki galo sutvarkytas. Nors partijos brėžia vieną kryptį, visgi, įvardijamos problemos bei jų sprendimo būdai stipriai skiriasi. LS, LSDP ir TS-LKD pasisakė už ryžtingesnius veiksmus, šių problemų sprendime, o LVŽS bei DP atstovai buvo nuosaikesni.

Prakalbus apie „vieno vadovėlio politiką“ susitikimuose dalyvavę atstovai teigė, kad laikai, kai galėjo būti tinkamas tik vienas vadovėlis jau praeityje ir prie jų grįžti neketinama. Kalbėdami apie įvairias naujas technologijas diegiamas mokyklose, visi atstovai akcentavo būtinybę mokykloms pirkti ne tik įrangą, bet taip pat ir turinį, kuris leistų „įveiklinti“ įsigytas technologijas bei kvalifikacijos kėlimą pedagogams.

LS, LSDP, LVŽS ir TS-LKD atstovai pritarė, jog mokykloms, ypač rodančioms gerus rezultatus, galima būtų suteikti daugiau savarankiškumo, perleisti didesnę sprendimų priėmimo galią pačioms mokyklų bendruomenėms.

Ties svarbiausia problema – daugiausiai prieštarų

Lietuvoje vienam mokytojui tenkantis mokinių skaičius yra bene mažiausias visoje Europos Sąjungoje. Remiantis EBPO ekspertų vertinimu, vienas didžiausių iššūkių Lietuvos švietimo sistemoje – sparčiai senstantis mokytojų kontingentas, kuris per lėtai atsinaujina (41 proc. mokytojų vyresni nei 50 m.). Į kai kurias pedagogines specialybes (ypač tiksliųjų mokslų), pedagogus rengiantys universitetai nesurenka studentų grupių nebe pirmus metus iš eilės. Ir tai tik dalis problemų, susijusių su mokytojų rengimo problematika Lietuvoje.

Nors visų partijų atstovai sutarė, kad tai yra ypatingai svarbi problema, kurią būtina spręsti. Visgi priemonės, kurias numato partijos stipriai išsiskiria. LS pasisako už tai, kad Lietuvoje neturėtų likti išimtinai pedagogus ruošiančios aukštosios mokyklos ir siūlo stiprinti nuoseklųjį pedagogų rengimo modelį. Pedagogų ruošimo monopolijos panaikinimui antrina ir LSDP bei TS-LKD.

LVŽS mano, jog kuri institucija rengs pedagogus – antraeilis klausimas, svarbiausia, jog mokytojų rengimas visoje Lietuvoje vyktų sistemiškai. Nors V. Salienė teigė, kad įžvelgia teigiamų ir neigiamų aspektų abiejuose pedagogų rengimo modeliuose, bet galima daryti išvadą, jos LVŽS yra labiau linkę skatinti pedagogo ir tik po to dalykininko rengimą (dalyko magistro studijas baigusiems asmenims – vyr. mokytojo pareigybė, pedagogikos magistro studijas baigusiems – metodininko).

Kalbėdamas apie mokytojų rengimo problematiką, V. Stundys minėjo, kad tiesmukai atsisakyti 10 tūkst. mokytų nežadama. Jo nuomone, dalis pedagogų turi būti perkvalifikuoti ir tik su dalimi oriai atsisveikinta. D. Pavalkio nuomone, Lietuvoje yra 10 – 12 tūkst. per daug mokytojų (vertinant mokytojų ir mokinių santykį ir lyginant jį su EBPO ir ES šalių santykiu). Vieną iš sprendimo būdų šiai problemai spręsti jis išskiria būtinybę ruošti kelių dalykų mokytojus, kurie jaunesnius moksleivius galėtų mokyti kelių disciplinų. D. Pavalkio nuomone, įvedus etatinį pedagogų darbo apmokėjimą galima būtų pasiekti, kad pedagogų skaičius sumažėtų.

DP atstovas mano, jog mokytojų Lietuvoje yra per daug ir būtent didelis mokytojų skaičius yra viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės nesirenka pedagoginių studijų. Jo nuomone, jauni žmonės neina mokytojauti, nes žino, kad neįsidarbins. Mokytojų kaitai užtikrinti numatytas išeitinis mokytojų fondas. LS numato strategiškai mažinti mokytojų skaičių (2020 m. pasiekti 1:15 mokytojui tenkančių mokinių santykį; dabartinis – 1:9) – įsteigiant fondą anksčiau išeinantiems į pensiją, numatant persikvalifikavimo galimybes.

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio programos švietimo dalį galite rasti čia: http://www.liberalai.lt/content/uploads/2016/08/%C5%A0vietimas.pdf.

Lietuvos socialdemokratų programą galite rasti čia: http://lsdp.lt/userfiles/files/Rinkim%C5%B3%20programa_gal_2016_gal%20(2016_09_08).pdf.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą galite rasti čia: www.darnilietuva.lt/rinkmenos/darnios-lietuvos-vyriausybes-programa.docx.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų programos švietimo dalį galite rasti čia: http://tsajunga.lt/wp-content/uploads/2014/04/%C5%A0vietimo-Sistemos-Pertvarka.pdf.

Darbo partijos programą galite rasti čia: https://www.darbopartija.lt/seime/programa-2016/.

Silpniausia švietimo politikos grandis – įgyvendinimas

Arminas_zef

Lietuvos rezultatai buvo įtraukti į bene svarbiausią EBPO švietimo srities leidinį „Education at a Glance 2016“ (liet. „Žvilgsnis į švietimą“). Praeitą savaitę vyko pasaulinis šio leidinio pristatymas ir ta proga Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtas Lietuvos duomenų aptarimas.

Šiame svarbiame renginyje, nors buvo kviestos visos, sugebėjo savo atstovus atsiųsti vos trys partijos. Suprantama, rinkiminis laikotarpis ir rasti galimybių sudalyvauti renginyje nėra lengva, bet juk čia ne eilinis „žvilgsnis į švietimą“… Žiniasklaida ypatingo dėmesio šio tyrimo duomenų pristatymui taip pat neskyrė, rodos, lyg nieko ir neįvyko.

3 „geros naujienos“ ir iššūkiai

Pirmoje renginio dalyje EBPO ekspertas Thomas Weko trumpai pristatė pagrindines išvadas, kurias, remdamasis ir kitų tyrimų rezultatais papildė ŠMM strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas. Kaip ir dera mandagiam svečiui, Thomas pradžioje įvardino 3 mūsų švietimo sistemos stiprybes, kuriomis galime džiaugtis:

  1. didelė vaikų įtrauktis į ankstyvąjį ugdymą ;
  2. didelis procentas žmonių, turinčių bent vidurinį išsilavinimą;
  3. ir kaip visada – didelė aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalis.

Geros, nors ne visai naujienos, bet visuomet svarbu dar kartą išgirsti patvirtinimą. Dėl dalies šių „gerovių“ Lietuvoje vis dar vyksta aršios diskusijos, ypač aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičiaus. Valstybei naudinga turėti daug išsilavinusių piliečių, bet išsilavinusių realiai, o ne „ant popieriaus“. Galvodami apie aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, turime nepamiršti, jog to, ką daro dalis aukštųjų mokyklų, aukštuoju mokslu liežuvis neapsiverčia vadinti.

Po gerų naujienų perėjome prie finansavimo klausimų, kur esame stipriai atsilikę nuo EBPO šalių vidurkio. Atsiliekame pagal švietimui skiriamų lėšų kiekį nuo BVP (ir dar nemažą dalį vėjais paleidžiame), vienam mokiniui (tiek pradiniame, tiek viduriniame, tiek aukštajame moksle, tiek imant visų vidurkį) tenkanti pinigų suma, lyginant su vidurkiu, yra mažesnė daugiau nei 1.5 karto.

Vėliau vykusioje ekspertų diskusijoje T. Weko pateikė daugiau analizės rezultatų bei paminėjo EBPO matomus didžiausius iššūkius Lietuvos švietimo sistemai. Tik keli jų:

  1. mokinių rezultatai (remiantis PISA) atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio, o taip pat ir nuo visų kaimyninių valstybių;
  2. mokyklos esmė vis dar išlieka pasiruošimas egzaminams, o ne realių kompetencijų įgijimas;
  3. suaugusiems trūksta gebėjimo spręsti problemas (remiantis PIAAC);
  4. aukštas mokytojų amžiaus vidurkis (41 proc. Lietuvos mokytojų vyresni nei 50 m. EBPO šalių vidurkis – 30 proc.);
  5. tarptautiškumo trūkumas Lietuvos aukštajame moksle.

Ką galima daryti?

Variantų yra įvairių, tikslas gali būti pasiekiamas skirtingais keliais. Svarbiausia, galvojant apie priemones remtis duomenimis ir nustoti išradinėti dviračius (EBPO ataskaita stipriai prisideda prie abiejų). Kai paklausiau Thomo, į kurias valstybes mums derėtų žiūrėti ir siekti perimti gerąsias patirtis, atsakymas buvo paprastas (ne, ne Suomija) – Estija ir Lenkija. Tiek kultūriškai, tiek probleminiu kontekstu panašios į Lietuvą valstybės, kurios per pastaruosius metus savo švietime padarė didžiulius proveržius.

Savo ruožtu, pasidalinsiu keliais siūlymais, kurie galėtų prisidėti prie Lietuvos švietimo sistemos gerinimo:

  1. Nuosekliai daryti mokyklas savarankiškesnes. Visų pirma, daugelis pažangių valstybių (įskaitant ir tą pačią Suomiją) suteikia gerokai daugiau laisvės pačioms mokykloms. Nereikia imti ir dabar visiems tai padaryti, tačiau palaipsniui, suteikiant daugiau laisvės priimti finansinius, personalo, ugdymo turinio sprendimus mokykloms, demonstruojančioms gerus rezultatus mes pagaliau įgalintume pačią pedagoginę bendruomenę.
  1. Mokykloms turi vadovauti tinkami asmenys. Verslas žino, koks svarbus kiekvienai organizacijai yra vadovas, o štai švietime, kartais tai pamirštama. Nors įvairūs tyrimai rodo, kad nuo mokyklos vadovo gali priklausyti net 40 proc. mokinių pažangos. Atrenkant mokyklos vadovus turi dalyvauti ir tėvai, ir mokiniai ir socialiniai partneriai, o vadovų atestacija turi vykti vertinant vadovo darbą jo darbo vietoje.
  1. Atnaujinti švietimo kokybės užtikrinimo sistemą. Lietuvoje bendrojo ugdymo įstaigų išorinis vertinimas įteisintas 2007 m. iki dabar mes sugebėjome įvertinti vos kiek daugiau nei 40 proc. mokyklų (vokiečiai per 7 metų laikotarpį įvertino 100 proc….).
  1. XXI a. reikalingų kompetencijų ugdymas. Tam, kad vaikai būtų ugdomi šių kompetencijų, pirmiausia, reikia užtikrinti, kad jas turėtų patys mokytojai. ŠMM šiuo metu kaip tik rengia vidutinės trukmės ir ilgalaikius kvalifikacijos kėlimo prioritetus, tad tai gali tapti pirmu realiu žingsniu sprendžiant šią problemą. Bet, žinoma, kol nebus iš esmės reformuota pedagogų rengimo sistema („didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“), tol vargu ar sulauksime proveržio.
  1. Aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacija. Mes esame per maži ir per daug išsibarstę, kad būtume įdomūs ir konkurencingi. Turime sutelkti savo mokslinį potencialą, nes tik tuomet galėsime tikėtis proveržio.

Įgyvendinimas, įgyvendinimas ir dar kartą įgyvendinimas

Lietuvos švietimo ekspertai, dalyvavę diskusijoje vardino, jog daugiausiai problemų švietime turime, nes nesame įsivardiję aiškios švietimo vizijos. Sutinku su šia pozicija tik iš dalies, nes jei iš tiesų norėtume matyti bendrą švietimo tikslą, tai jį ir matytume. Jis yra užkoduotas ir Lietuvos pažangos strategijoje 2030 (be švietimo ten išvis nė iš vietos), ir Valstybinėje švietimo strategijoje mes galime jį nujausti, o jei ir dar trūksta – tai galima pasižiūrėti į Geros mokyklos koncepciją.

Tarptautiniai ekspertai dažnai giria Lietuvos strateginius dokumentus ir labai dažnai siūlo daugiau dėmesio skirti politikos įgyvendinimui. Neabejotinai, čia turime būtent šį atvejį. Susitarti dėl galutinio tikslo reikia, bet jei mes nepradėsime įgyvendinti visų savo strateginių susitarimų, tai prieš kitus rinkimus bandysime susitarti iš naujo. Mūsų dokumentuose numatytas integruojantis skirtingus dalykus ugdymas (bet bendrosios dalykų programos tam nepritaikytos, mokytojai nemokomi to daryti) ir individualizuotas mokymas bei pažangos vertinimas (bet ir vėl per mažai žmonių, tai geba daryti) ir t.t.

Tad kol mūsų siekiai nebus apibrėžti laike ir neturės konkrečių rodiklių, kol nuolat nematuosime savo pažangos ir priimdami sprendimus nesiremsime duomenimis, tol nei vizija, nei narystė EBPO, nei naujas ministras nepadės.