Kaip keitėsi inovacijų padėtis Lietuvoje?

2005 m. per apdovanojimų ceremoniją gavęs statulėlę, kuri išlaikė savo dizainą iki šių dienų, dr. Kęstutis Jasiūnas, UAB „EKSPLA“ vadovas sakė: „1992 m. buvo galima rinktis – eiti į gatvę, išvažiuoti į užsienį, ar eiti daryti verslo iš to ką moki“. Taigi, 1992 m. oficialiai gimė UAB EKSPLA, kurianti ir gaminanti lazerius, sudėtingus lazerinius kompleksus ir jų dalis. Mokslo komercializavimo keliu pasuko ir grupė biotechnologų, kurie įkūrė įmonę UAB „Fermentas“, dabar žinoma kaip „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Ji 2004 m. buvo viena pirmųjų įmonių, kuri gavo Žinių ekonomikos įmonės apdovanojimą. Dabar tai Lietuvoje ir pasaulyje žinomos įmonės.

Iššūkiai, kurie privedė prie sėkmės

Prof. habil. dr. Eugenijus Arvydas Janulaitis buvo vienas iš tų, kuris dėjo pagrindus pirmosioms Lietuvoje moderniosios biotechnologijos įmonėms. Jis sako, kad tai tapo įmanoma dėl to, kad prasidėjus „perestroikai“ buvo panaikinti apribojimai vesti derybas su užsienio klientais, vykti į susitikimus su jais bei potencialiais produktų platintojais, teikti produktus, nustatyti jiems kainas be tarpininkų ir prižiūrėtojų iš Maskvos. Tačiau prisimena, kad iššūkių būta daug.

„Atėjome į jau pasidalintą konkurentų pasaulinę rinką. Praktiškai neturėjome nors kiek reikšmingesnės patirties sėkmingam verslo vystymui, būtinų „minkštųjų“ kompetencijų (rinkodara, kainodara, reklama, intelektinės nuosavybės apsauga, derybos ir kt.). Tačiau mokėjome kurti ir gaminti itin aukštos kokybės inovatyvius produktus. Taip pat tarptautinėje erdvėje „Fermentas“ jau buvo žinomas dėka tyrimų rezultatų publikavimo užsienio žurnaluose (o atsidarius sienom ir dalyvavimo mokslinėse konferencijose), bei  savo produktų tiekimo būsimiems konkurentams užsienyje. Prie žinomumo prisidėjo ir užsienio žurnalistų straipsniai apie Fermento pasiekimus Lietuvai tapus nepriklausoma  Science žurnale (su skambiu pavadinimu “Lithuanian biochemist builds ezyme empire”), laikraščiuose. Sujungus šiuos palankius įėjimui į rinką faktorius su nuolatiniu siekiu kurti inovatyvius produktus bei kaupti minkštąsias kompetencijas pavyko palaipsniui išvystyti sėkmingą verslą, tiekiantį savo produktus į daugiau kaip 70 pasaulio šalių. O kai kuriose produktų grupėse net įgauti vieno iš rinkos lyderių statusą“, − teigia prof. habil. dr. E. A. Janulaitis.

Mokslininkui antrina lazerinės įmonės EKSPLA vadovas dr. Kęstutis Jasiūnas, kuris teigia, kad iššūkiai  buvo visi kokie tik galėjo būti: „Pirmas iššūkis, kad nežinojome kas yra rinka, kas yra marketingas, kas yra pardavimų koncepcija, ėjome ten, kur mumis netiki niekas. Niekas netikėjo, kad tie buvę „posovietai“ gali kažką gero sukurti. Eksporto irgi nelabai buvo. Sovietų Sąjungos laikais mes pardavėme vieną lazerį ir tik dėl to, kad Sovietų sąjunga užsidėtų pliusiuką, kad skatinamas eksportas. Vėliau pavyko išeiti į Japoniją rinką, nors ten nelabai žinojo kas yra Lietuva.“ Kęstutis pripažįsta, kad rizikos buvo tiek investuotojui, tiek jiems, tačiau ji pasiteisino.

„Antras iššūkis buvo viduje, Lietuvos kontekste. Klestėjo tie, kurie veža metalą, kitus produktus, ar Gariūnuose kažką parduoda. Ir buvo tokių kaip mes – kurie norėjo kažką kurti iš žinių. Mokslas nebuvo ant bangos. Nemažai šviesių protų susigundė greitai gaunamu pelnu, bet reikia pripažinti, kad vėliau kai jie pamatė, kad mokslą galima komercializuoti, jie jau buvo praradę reikiamus įgūdžius, kompetencijas“, − teigia dr. K. Jasiūnas.

Trūko ir informacijos, ir valstybės paramos

Abu pašnekovai sutaria, kad iššūkius būtų buvę įveikti lengviau, jei kas nors būtų padėjęs įgyti „minkštųjų“ kompetencijų, nes verslo vystymo pradžioje Lietuvoje nebuvo į ką kreiptis, trūko informacijos, kaip tai daryti. Konsultantai buvo tik užsienyje, o jie buvo arba brangūs, arba buvo sudėtinga juos pasirinkti, kadangi kompetencijų irgi nebuvo. Prof. habil. dr. E. A. Janulaitis teigia, kad vėliau pradėtos ugdyti darbuotojų kompetencijos: „Šiek tiek prakutę pradėjome ugdyti savo darbuotuojų minėtas kompetencijas finansuodami jų mokymąsi, įgydami rinkos apžvalgas (kartais itin brangias) ir t.t. Šioje vietoje paminėtina, kad su laiku bendrovė pribrendo ir sėkmingai įdiegė tokias inovacijas, kaip ISO standartai (pirmieji Lietuvoje), LEAN sistema ir daug kitų vadybinių, organizacinių inovacijų“.

ESKPLA vadovas prisimena, kad trūko ir valstybės paramos: „Valstybė buvo pasimetusi, dar tik kuriama, tad sisteminių veiksmų nebuvo. Pirmas dalykas, ką mes turėjom tokią kaip pagalbą, tai turbūt 1996 m., kai mums suteikė kreditą įrangai ir mes nusipirkom brangų silografą. Tada bankas suteikė kreditą, o valstybė kompensavo palūkanas. Dabar šių priemonių yra gausu, ir valstybė, manyčiau, daro pakankamai daug. Prioritetai keliami ten kur reikia, ne visose priemonėse optimaliai, bet iš principo viskas yra“, − teigia jis ir priduria, kad dabar reiktų daugiau iniciatyvos iš pačio verslo. Jis mano, kad reiktų pasiryžimo imtis daugiau rizikos, nes tai neatsiejama inovacijų kūrimo ir diegimo dalis. „Jeigu dalykai yra iki galo išbandyti, vadinasi, tai nebėra inovacija“, − sako jis.

Inovacijų padėtis šalyje nuo nepriklausomybės atkūrimo pakitusi

Bėgant metams požiūris į inovacijas keitėsi. Prof. habil. dr. E. A. Janulaitis teigia, kad ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu inovacijos buvo suprantamos gana vienpusiškai − kaip naujų produktų ir  procesų  kūrimas bei tobulinimas. Dabar, jo nuomone, tai suvokiama žymiai plačiau ir apima organizacines, vadybines ir kitas inovacijas, be kurių šiuolaikinis verslas sunkiai įsivaizduojamas. Taip pat priduria, kad žodžiais verslas visais laikais buvo raginamas būti inovatyviu. „Su laiku panaudojant ES  fondų lėšas radosi ir priemonės (tarp jų ir skirtos startuolių ekosistemos kūrimui), skatinančios ir remiančios  inovacijų kūrimą. Ar visada jos nukreipiamos racionaliausiu ir rezultatyviausiu keliu – diskutuotina“, − teigia jis.

Dr. K. Jasiūnas sutinka, kad požiūris į inovacijas bėgant laikui keitėsi: „Prisimenu maždaug apie 2000 m. vieno tokio ministro pasakymą „Kas čia jūsų tas High tech‘as… Kaip vienas baldų cechelis. Kiek čia jūsų yra, o triukšmo keliate daugiau nei tas cechelis…“  Buvo toks požiūris, o dabar jau aišku valdžios institucijose šnekant apie inovacijas esi priimamas teigiamai, palankiai“. Tiesa jis prideda, kad iš valstybės pareigūnų negatyvių atsiliepimų nėra, tačiau kartais iš tradicinės pramonės atstovų jų dar galima išgirsti. „Jie purkštauja, kad tos aukštųjų technologijų įmonės suvalgo daugiau paramos nei duoda naudos Lietuvai. O suvalgo daugiau, nes labiau atitinka kriterijus ir joms yra lengviau ją gauti.“

Vis dėlto dr. K. Jasiūnas pastebi, kad tam tikras ratas, kuris priima inovacijas, yra išsiplėtęs ir tos įmonės daro vis daugiau, ir daugiau: „Ratas įmonių, ar IT, ar lazeriai, ar robotika, ar biotechnologijų srityje, yra išsiplėtęs. Lyginant su anksčiau, ženkliai daugiau atsirado kompanijų, kurios neša didesnį indėlį į BVP ir jų veikloje žymiai daugiau atsiranda tų inovatyvių sprendimų. Bet to maža. Kaip pastūmėti tas pramonės gamybos įmones, kurių mažas cechelis kaip visas aukštųjų technologijų verslas Lietuvos, kad jos daugiau dėmesio atkreiptų į inovacijas, daugiau investuotų į technologijas, kurtų technologijas…? Šito dar trūksta“.

Kas stabdo inovacijų plėtrą Lietuvoje

K. Jasiūnas mano, kad Vilnių ir Kauną drąsiai įvardintų kaip inovacijoms palankia aplinka, tačiau kitiems miestams trūksta to. „Aišku gali būti, kad pas juos nėra to stūmimo, ir neatsiranda, kas norėtų ten kurtis. Kita vertus, jei ten norėtų kurtis verslas, nerastų žmonių, nes nėra palankios aplinkos. Ne žemės ar infrastruktūra svarbiausia, o žmonės. Nebūtina, kad kiekvienam regione būtų po inovatyvią įmonę, manau, užtenka kelių centrų didžiuosiuose miestuose, kad Lietuvą galima būtų vadinti inovacijoms palankia šalimi“. E. Janulaitis mano, kad dar gausu problemų, kurios trukdo Lietuvoje skleistis inovacijoms.

„Labiausiai biurokratiniame lygmenyje trūksta suvokimo apie viešojo sektoriaus (visų pirma, universitetų) funkcijas sukuriant prielaidas inovacijų atsiradimui ir vystymui. Universitetų funkcijos (skirtingai nei yra propaguojama) nėra skirti pagrindines jėgas verslo „aptarnavimui“, o vykdyti aukšto lygio fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, kas yra būtina  prielaida inovacijoms atsirasti bei aukšto lygio specialistų ruošimui. Prieita iki to, kad ŠMM mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo priemonės panaudojant ES skiriamas lėšas savo esme pradeda mažai skirtis nuo ŪM analogiškų priemonių . Galų gale viskas baigiasi tuo, kad lėšos atimamos iš ŠMM ir atiduodamos ŪM. Taip strateginėje perspektyvoje kasama duobė inovacijų vystymui Lietuvoje“, – teigia E. Janulaitis.

Jis priduria, kad biurokratiniame lygmenyje formuojant priemones remti  inovacijas versle trūksta suvokimo, kad skirtingose verslo sektoriuose kuriant produktus išeisiančius į rinką esama savų ypatumų ir  reikalavimų jų savybėms. Skiriasi ir laikas per kurį galima pasiekti tikslą. Anot jo, viešieji pirkimai kartais gaišina tyrėjų laiką, stabdo darbus ir neprisideda prie inovacijų vystymo. Apie pastarąją problemą kalbama daug metų, bet pasiekti kai kurie palengvinimai problemos iš esmės nesprendžia.

Kita vertus prof. habil. dr. E. A. Janulaitis priduria, kad nepaisant to, jog Lietuvoje reikia pokyčių, vyksta ir daug teigiamų dalykų: „Kai matai sėkmingus startuolius ir jų steigėjų entuziazmą, susipažįsti  su įvairaus profilio  gamybinių  įmonių veikla peršasi išvada, kad Lietuva yra inovatyvi šalis“.

Proveržiui pasiekti, svarbu sukurti kokybinį persilaužimą visose švietimo grandyse

K. Jasiūnas mano, kad per nepriklausomybės laikotarpį pasiekėme daug. Tuo galima įsitikinti nuvažiavus į svečias šalis, kurios vystosi lėčiau. Visgi Lietuva lygiuojasi į pažangiausias valstybes, tokias kaip Skandinavijos šalys, į kurias pažvelgus suvoki, kiek daug reikia dar eiti į priekį. V. Janulaitis sutinka, kad sustoti negalime ir priduria, kad svarbu vaidmenį vaidina švietimas: „Reikia siekti didelę pridėtinę vertę kuriančio verslo indėlio į BVP prieaugio. Visų pirma, remtis tais sektoriais, kurie jau įrodė savo gyvybingumą bei vysto veiklą pasaulyje pripažintose prioritetinėse mokslo ir verslo kryptyse. Juos prioritetiškai remti, remiant universitetuose vykdomus mokslinius tyrimus ir studijas, kas užtikrintų tiek reikalingų specialistų rengimą, tiek naujų žinių ir idėjų kaupimą“, − sako V. Janulaitis.

Jis mano, kad proveržiui pasiekti, svarbu sukurti kokybinį persilaužimą visose švietimo grandyse: „Tai milžiniškas uždavinys, kurio sprendimas reikalauja gilaus suvokimo apie Lietuvos ateities (ne vien inovacijų) priklausomybę nuo padėties toje sistemoje, kompetencijų ir pasiryžimo permainom įgyvendinti. Visais lygmenimis – pradedant valdžia, baigiant (o gal pradedant) mokyklomis ir universitetais. Kol kas prošvaisčių nematyti. Taigi, ir ateitis miglota. Nebus taip, kad nieko nebus, bet nesusitvarkius su švietimo sistema nebus ir pagrindo ženklesniems proveržiams ateityje“.