Silpniausia švietimo politikos grandis – įgyvendinimas

Arminas_zef

Lietuvos rezultatai buvo įtraukti į bene svarbiausią EBPO švietimo srities leidinį „Education at a Glance 2016“ (liet. „Žvilgsnis į švietimą“). Praeitą savaitę vyko pasaulinis šio leidinio pristatymas ir ta proga Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtas Lietuvos duomenų aptarimas.

Šiame svarbiame renginyje, nors buvo kviestos visos, sugebėjo savo atstovus atsiųsti vos trys partijos. Suprantama, rinkiminis laikotarpis ir rasti galimybių sudalyvauti renginyje nėra lengva, bet juk čia ne eilinis „žvilgsnis į švietimą“… Žiniasklaida ypatingo dėmesio šio tyrimo duomenų pristatymui taip pat neskyrė, rodos, lyg nieko ir neįvyko.

3 „geros naujienos“ ir iššūkiai

Pirmoje renginio dalyje EBPO ekspertas Thomas Weko trumpai pristatė pagrindines išvadas, kurias, remdamasis ir kitų tyrimų rezultatais papildė ŠMM strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas. Kaip ir dera mandagiam svečiui, Thomas pradžioje įvardino 3 mūsų švietimo sistemos stiprybes, kuriomis galime džiaugtis:

  1. didelė vaikų įtrauktis į ankstyvąjį ugdymą ;
  2. didelis procentas žmonių, turinčių bent vidurinį išsilavinimą;
  3. ir kaip visada – didelė aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalis.

Geros, nors ne visai naujienos, bet visuomet svarbu dar kartą išgirsti patvirtinimą. Dėl dalies šių „gerovių“ Lietuvoje vis dar vyksta aršios diskusijos, ypač aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičiaus. Valstybei naudinga turėti daug išsilavinusių piliečių, bet išsilavinusių realiai, o ne „ant popieriaus“. Galvodami apie aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, turime nepamiršti, jog to, ką daro dalis aukštųjų mokyklų, aukštuoju mokslu liežuvis neapsiverčia vadinti.

Po gerų naujienų perėjome prie finansavimo klausimų, kur esame stipriai atsilikę nuo EBPO šalių vidurkio. Atsiliekame pagal švietimui skiriamų lėšų kiekį nuo BVP (ir dar nemažą dalį vėjais paleidžiame), vienam mokiniui (tiek pradiniame, tiek viduriniame, tiek aukštajame moksle, tiek imant visų vidurkį) tenkanti pinigų suma, lyginant su vidurkiu, yra mažesnė daugiau nei 1.5 karto.

Vėliau vykusioje ekspertų diskusijoje T. Weko pateikė daugiau analizės rezultatų bei paminėjo EBPO matomus didžiausius iššūkius Lietuvos švietimo sistemai. Tik keli jų:

  1. mokinių rezultatai (remiantis PISA) atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio, o taip pat ir nuo visų kaimyninių valstybių;
  2. mokyklos esmė vis dar išlieka pasiruošimas egzaminams, o ne realių kompetencijų įgijimas;
  3. suaugusiems trūksta gebėjimo spręsti problemas (remiantis PIAAC);
  4. aukštas mokytojų amžiaus vidurkis (41 proc. Lietuvos mokytojų vyresni nei 50 m. EBPO šalių vidurkis – 30 proc.);
  5. tarptautiškumo trūkumas Lietuvos aukštajame moksle.

Ką galima daryti?

Variantų yra įvairių, tikslas gali būti pasiekiamas skirtingais keliais. Svarbiausia, galvojant apie priemones remtis duomenimis ir nustoti išradinėti dviračius (EBPO ataskaita stipriai prisideda prie abiejų). Kai paklausiau Thomo, į kurias valstybes mums derėtų žiūrėti ir siekti perimti gerąsias patirtis, atsakymas buvo paprastas (ne, ne Suomija) – Estija ir Lenkija. Tiek kultūriškai, tiek probleminiu kontekstu panašios į Lietuvą valstybės, kurios per pastaruosius metus savo švietime padarė didžiulius proveržius.

Savo ruožtu, pasidalinsiu keliais siūlymais, kurie galėtų prisidėti prie Lietuvos švietimo sistemos gerinimo:

  1. Nuosekliai daryti mokyklas savarankiškesnes. Visų pirma, daugelis pažangių valstybių (įskaitant ir tą pačią Suomiją) suteikia gerokai daugiau laisvės pačioms mokykloms. Nereikia imti ir dabar visiems tai padaryti, tačiau palaipsniui, suteikiant daugiau laisvės priimti finansinius, personalo, ugdymo turinio sprendimus mokykloms, demonstruojančioms gerus rezultatus mes pagaliau įgalintume pačią pedagoginę bendruomenę.
  1. Mokykloms turi vadovauti tinkami asmenys. Verslas žino, koks svarbus kiekvienai organizacijai yra vadovas, o štai švietime, kartais tai pamirštama. Nors įvairūs tyrimai rodo, kad nuo mokyklos vadovo gali priklausyti net 40 proc. mokinių pažangos. Atrenkant mokyklos vadovus turi dalyvauti ir tėvai, ir mokiniai ir socialiniai partneriai, o vadovų atestacija turi vykti vertinant vadovo darbą jo darbo vietoje.
  1. Atnaujinti švietimo kokybės užtikrinimo sistemą. Lietuvoje bendrojo ugdymo įstaigų išorinis vertinimas įteisintas 2007 m. iki dabar mes sugebėjome įvertinti vos kiek daugiau nei 40 proc. mokyklų (vokiečiai per 7 metų laikotarpį įvertino 100 proc….).
  1. XXI a. reikalingų kompetencijų ugdymas. Tam, kad vaikai būtų ugdomi šių kompetencijų, pirmiausia, reikia užtikrinti, kad jas turėtų patys mokytojai. ŠMM šiuo metu kaip tik rengia vidutinės trukmės ir ilgalaikius kvalifikacijos kėlimo prioritetus, tad tai gali tapti pirmu realiu žingsniu sprendžiant šią problemą. Bet, žinoma, kol nebus iš esmės reformuota pedagogų rengimo sistema („didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“), tol vargu ar sulauksime proveržio.
  1. Aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacija. Mes esame per maži ir per daug išsibarstę, kad būtume įdomūs ir konkurencingi. Turime sutelkti savo mokslinį potencialą, nes tik tuomet galėsime tikėtis proveržio.

Įgyvendinimas, įgyvendinimas ir dar kartą įgyvendinimas

Lietuvos švietimo ekspertai, dalyvavę diskusijoje vardino, jog daugiausiai problemų švietime turime, nes nesame įsivardiję aiškios švietimo vizijos. Sutinku su šia pozicija tik iš dalies, nes jei iš tiesų norėtume matyti bendrą švietimo tikslą, tai jį ir matytume. Jis yra užkoduotas ir Lietuvos pažangos strategijoje 2030 (be švietimo ten išvis nė iš vietos), ir Valstybinėje švietimo strategijoje mes galime jį nujausti, o jei ir dar trūksta – tai galima pasižiūrėti į Geros mokyklos koncepciją.

Tarptautiniai ekspertai dažnai giria Lietuvos strateginius dokumentus ir labai dažnai siūlo daugiau dėmesio skirti politikos įgyvendinimui. Neabejotinai, čia turime būtent šį atvejį. Susitarti dėl galutinio tikslo reikia, bet jei mes nepradėsime įgyvendinti visų savo strateginių susitarimų, tai prieš kitus rinkimus bandysime susitarti iš naujo. Mūsų dokumentuose numatytas integruojantis skirtingus dalykus ugdymas (bet bendrosios dalykų programos tam nepritaikytos, mokytojai nemokomi to daryti) ir individualizuotas mokymas bei pažangos vertinimas (bet ir vėl per mažai žmonių, tai geba daryti) ir t.t.

Tad kol mūsų siekiai nebus apibrėžti laike ir neturės konkrečių rodiklių, kol nuolat nematuosime savo pažangos ir priimdami sprendimus nesiremsime duomenimis, tol nei vizija, nei narystė EBPO, nei naujas ministras nepadės.

A. Jakubavičius apie inovacijų padėtį Lietuvoje: „Juk ne svarstyklės kaltos, kad parodo svorį“

DSC_0083Žinios, inovacijos yra varomoji valstybės jėga. Turinčios aiškią inovacijų politiką ir kryptingai siekiančios tikslo valstybės yra labiau ekonomiškai išsivysčiusios. Deja, bet Lietuva nėra tarp jų. Dažnai diskutuodami apie tai, kaip gerinti inovacijų būklę Lietuvoje pasitelkiame mažavertes ir didelio pokyčio neduodančias priemones, pamirštame, jog pirmiausia turėtume sutvarkyti sisteminius dalykus.

Interviu su Žinių ekonomikos forumo nariu, Lietuvos inovacijų centro projektų vadovu dr. Artūru Jakubavičiumi aiškinamės, kokios priemonės galėtų padėti Lietuvai tapti inovatyvesne šalimi.

Artūrai, turite sukaupęs didžiulę patirtį tiek teoriškai, tiek praktiškai dirbant su inovacijų politika. Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės Lietuvos inovacijų sistemos problemos?

Atsakant į šį klausimą, visų pirma, reiktų apibrėžti – kas yra inovacijų sistema. Galima rasti n+1 apibrėžimų, bet bendru atveju galima teigti, kad inovacijų sistema – tai elementų ir ryšių tarp jų visuma, suteikianti paskatas ir galimybes efektyviai plėtoti inovacijas, siekiant didinti valstybės konkurencingumą, tiek ekonominėje, tiek socialinėje srityje. Jei panagrinėtume Lietuvos inovacijų sistemą, tai praktiškai egzistuoja visi esminiai „elementai“:

(i)     institucijos, teikiančios taip vadinamas inovacijų paramos ir inovacijų konsultavimo paslaugas (agentūros, inovacijų centrai, mokslo ir technologijų parkai; „Slėniai“, atviros prieigos centrai ir t.t.);

(ii)    intervencinės priemonės, kuriomis galima pasinaudoti plėtojant inovacijas (mokestinės lengvatos, finansinės paramos priemonės tiek inovacijų kūrimui, tiek inovacijų diegimui ir pan.).

Tačiau yra labai silpni, o kartais ir visiškai neegzistuoja ryšiai tarp inovacijų sistemos elementų. Būtent ryšių nebuvimas tarp sistemos elementų yra pagrindinė problema, kurią reiktų spręsti.

Antra problema, nėra įvardinta kokia inovacijų sistemos dalis ir kokia apimtimi turi funkcionuoti finansuojant viešosiomis lėšomis, o kuri – privačiomis. Pavyzdžiui, koks galėtų ar turėtų būti valstybės teikiamų bazinių inovacijų paramos paslaugų paketas, o kuri dalis galėtų būti palikta privačiam sektoriui.

Trečia problema, ilgalaikės vizijos nebuvimas. Tai yra, dabartinės sistemos elementų labai didelė įvairovė ir dubliavimasis, bei ryšių nebuvimas yra nulemtas fragmentiškomis valdžios intervencijomis, sąlygotomis vienais ar kitais rinkimų rezultatais, ar politinėmis nuostatomis.

Problemos nėra naujos. Daugelis kelia panašius klausimus, bet kartais diskusijoje pritrūkstame konkrečių priemonių situacijai keisti. Ką reikėtų daryti su pirmąja įvardinta problema – ryšiais tarp institucijų?

Pradėti reikėtų nuo įvardijimo – kas yra sistemos „savininkas“ (kokia valdžios institucija ar institucijos yra atsakingos už tai, kad sistema veiktų efektyviai). Sekantis žingsnis, inovacijų sistemoje dalyvaujančių institucijų sąrangos apibrėžimas. Čia tampa labai svarbus vertikalus priklausomybių ryšys tarp institucijų. Tai yra, kai mes kalbame apie efektyvią sistemos veiklą apimančia sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą, turime labai aiškiai ir vienareikšmiškai sutarti ir įvardinti kur yra kurios institucijos „daržas“, pavaldumas bei atskaitomybė. Turi būti aišku, kas ką papildo, kas kam atsiskaito ir kokios yra jų kompetencijų ribos. Trečia, reikalingos ilgalaikės programos, kurios apimtų sistemoje dalyvaujančių institucijų įveiklinimą – įtraukimą į atitinkamų veiklų vykdymą ar paslaugų teikimą.

Kas toliau? Sutvarkome ryšius tarp institucijų, suformuluojame viziją ir judame į priekį?

Sprendimų variantų aibė proporcinga tikslams bei turimiems ištekliams. Vien tiks vizijos ką norime pasiekti ir su kokia inovacijų sistema – nepakanka. Reikalingi adekvatūs, ištekliais pagrįsti sprendimai. Pavyzdžiui, kurias paslaugas ir kokia apimtimi valstybė įsipareigoja teikti pati – dalį paslaugų reikia apibrėžti kaip viešąsias paslaugas (bazinis paslaugų paketas), kurių teikimą turėtų užtikrinti valstybė, nes jos nėra patrauklios privačiam sektoriui. Čia panašiai kaip su visuomenės saugumo užtikrinimu – dalį funkcijų atlieka policija, dalį funkcijų – privačios kompanijos. Čia ypač svarbus yra ne viešųjų paslaugų mastas, kuris priklauso nuo valstybės išteklių, o tai, kad viešųjų paslaugų teikimas turi būti užtikrinamas nuolat, o ne fragmentiškai, tik tam tikrais laikotarpiais. Sustyguota sistema didintų ribotų išteklių panaudojimo efektyvumą.

Žiūrėdami į Europos Komisijos Inovacijų švieslentę galėtume pamanyti, jog Lietuva daro pažangą, nors ir nedidelę. Kaip Jūs vertinate tokius valstybių palyginimus – ar mes galime jais remtis ir adekvačiai planuoti tolimesnius tobulinimo žingsnius?

Jau ne vieną dešimtmetį diskutuojama ar Suminis inovacijų indeksas, ar Bendrasis vidaus produktas kaip rodikliai atspindi realijas. Bet kol kas pasaulyje nieko geresnio nesugalvojo. Juk ne svarstyklės kaltos, kad parodo svorį. Svarbu tai, kaip mes tai interpretuojame, vertiname bei priimame atitinkamus sprendimus, priklausomai nuo siekių. Panašiai yra ir su Inovacijų švieslente. Svarbu ne tik tai kokią vietą mes užimame pagal Suminį inovacijų indeksą, bet labiau tai – kokie atskirų rodiklių dydžiai, kiek jie svarbūs Lietuvai. Pavyzdžiui, kiek svarbu turėti tarptautinių patentų? Kokia jų ekonominė grąža? Gal didesnė grąža valstybei iš didėjančio įmonių, diegiančių inovacijas, skaičiaus? Manau, sutiksite, kad Lietuvai, vertinant jos potencialą, yra nerealu visose kryptyse padaryti proveržį, jau nekalbant apie to tikslingumą.

Kas galėtų paskatinti lietuvišką verslą kilti tarptautinėse vertės grandinėse?

Aklai lygindami save su kitomis valstybėmis, siekdami tapti lyderiais globalioje rinkoje  praleidžiame detales, kurios leistų priimti adekvačius sprendimus. Dažnu atveju, tai primena smėlio pilių statymą. Nerealūs siekiai yra blogiau nei mažesni, bet pasiekiami rezultatai, nes tai didina nusivylimą ir nepasitikėjimą. Pavyzdžiui, siekis Lietuvai tapti technologijų eksportuotoja. Ar tai realu? Nekalbu apie pavienius atvejus, bet mano galva, Lietuva greičiausiai netaps technologijų kūrėja ir eksportuotoja, gaunančią ženklią pajamų dalį. Ir kuo anksčiau tai suprasime, tuo daugiau galimybių galėsime išnaudoti dabar. Tai nereiškia, kad turime nuleisti rankas ir nesiekti kilti į viršų vertės kūrimo grandinėse, bet reiktų orientuotis ne į pačių technologijų kūrimą, o į atitinkamų sprendimų ar atskirų elementų, skirtų technologijoms, kūrimą, įsiliejant į tarptautines technologijų vertės kūrimo grandines.

Tam, kad Lietuvos verslas kiltų tarptautinėse vertės grandinėse, natūralu, kad reikalingos žinios, ko pagrindu būtų kuriamos inovatyvios paslaugos ar produktai. Bet pradžiai reikia patekti į tas grandines. Konkurencija šioje srityje yra labai didelė. Tiek vienu, tiek kitu atveju ženklus postūmis galėtų būti iš inovacijų sistemos efektyvaus veikimo, teikiant atitinkamas paslaugas.

Kokių priemonių reikia imtis, kad atsirastų daugiau žinioms imlių įmonių?

Sako, kad žuvis neria kur giliau. Verslas – ten kur pelningiau. Tai natūralu, nes tokia verslo paradigma. Tarptautinė konkurencija sąlygoja, kad žinių dedamoji pelne vis didėja. Tai neišvengiama. Tačiau gana didelę reikšmę dar turi ir išteklių kaina bei kitos verslo plėtojimo sąlygos (darbo santykiai, darbo jėgos kompetencija, mokestinė aplinka, viešųjų paslaugų infrastruktūrą ir pan.). Visa tai sąlygoja žinioms imlių įmonių skaičiaus bei jų dedamosios ekonomikoje didėjimą. Norint padidinti žinioms imlių įmonių skaičių, reikalingi kompleksiniai sprendimai, kurių aibėje labai svarbią vietą užima inovacijų sistemos efektyvumo didinimas.

Be to, perdėtas valdžios dėmesys vienam ar kitam sektoriui, pavyzdžiui, pastoviai akcentuojant pavienius pasiekimus aukštųjų technologijų sektoriuje, ypač „atbaido“ pradedančius verslus plėtoti inovacijas tradicinės pramonės ar paslaugų sektoriuose. Todėl būtų tikslinga daugiau dėmesio skirti būtent jiems. Būtent tuose sektoriuose sukuriama didžioji dalis Bendrojo vidaus produkto, juose sukuriama didelė darbo vietų dalis, jų eksporto dalis yra didžiausia bendrose valstybės eksporto apimtyse. Ar atsiras „žvaigždė“ verslo pasaulyje labai mažai priklauso nuo valdžios intervencijos, bet daugumai kitų – tai reikšminga paspirtis tampant žiniomis imlia įmone.

 

Tobuliname švietimą? Pradžioje susitvarkykime stalą

Arminas_zef

Prologas

Norite dirbti produktyviau? Pirmas žingsnis – susitvarkykite savo darbo vietą. Taip byloja ne tik populiarių patarimų knygelės, bet ir rimti vadybos ekspertai. Jei nebus tvarkos, kaskart sugaišite daug laiko, kol sugebėsite rasti reikiamą pieštuką ar popieriaus skiautelę su svarbiais užrašais. Dar daugiau – šis patarimas turi ir mokslinį pagrindimą, kaskart pertraukus darbą dėl kažkokios smulkmenos mes sugaištame iš tiesų ne tas kelias sekundes, o net keletą ar kelioliką minučių (priklausomai nuo žmogaus), kol pilnai grįžtame į darbinę būseną.

Sakysit, o tai prie ko čia tas švietimas? Mano galva, švietime turime būtent šią „higieninę“ problemą – dar nesusitvarkėme savo darbo stalo, o jau bandome pradėti rimtai dirbti. Kaskart neradę tinkamų įrankių ar nepasiekę nustatytų (ir dažniausiai visai ne ambicingų) rodiklių, užuot analizavę šios pasekmės priežastis, imame ir pakeičiame siekiamus tikslus.

Man labai simboliškai tai primena tuos pačius pertrūkius, kuriuos sukelia nesutvarkytas stalas – mes nesugebame išlaikyti savo fokuso (beje, tai simptominė Lietuvos politikos liga, švietime pasiekusi ūminę stadiją), kryptingai siekti išsikeltų tikslų, susikoncentruoti į pačių svarbiausių priemonių įgyvendinimą. Ir tai kartoja visi – nuo didžiausių srities autoritetų ir ekspertų iki standartinių komentatorių ar visiškų profanų. Visi jie sutaria dėl to. Kodėl? Nes tai akivaizdu. Taip pat akivaizdu, kaip tai, kad belgai prieš italus vakar atrodė beviltiškai.

Bet visgi, grįžkime prie šio komentaro esmės. Švietimo ir mokslo ministerija šiuo metu rengia „Pedagogų rengimo, skyrimo, kvalifikacijos, veiklos vertinimo, atestacijos ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos kaitos kryptis“ ir tai yra labai šauni iniciatyva. Buvo suburta ir išorinė darbo grupė, vyko ir vieša konsultacija – teko asmeniškai dalyvauti tuose procesuose. Daug šiuose formatuose iškalbėtų dalykų ir pasiūlymų tikrai geri ir potencialiai galintys pagerinti švietimo padėtį Lietuvoje. Dėl kai kurių galima dar padiskutuoti, bet esmė ne juose.

Esmė yra nesutvarkytame stale. „Nesutvarkytu stalu“ aš šiuo atveju vadinu 30+ tūkstančių pedagogų kariauną, kurią turime Lietuvoje. Įvairių tyrimų (pradedant ir taip pamėgtais EBPO PISA tyrimais ir baigiant atskirų mokslininkų publikacijomis) rezultatai rodo, kad mokytojai yra bene svarbiausias veiksnys, lemiantis vaikų pasiekimus (ne tik rezultatus, bet ir pažangą). Tad niekam nekyla klausimų, jog šių specialistų korpusas turi būti ypatingai stiprus, jei norime teigiamo rezultato. Bet Lietuvoje taip nėra, mes nuolat skundžiamės, jog pedagogų profesijos prestižas prastas, pedagogų atlyginimai maži, pedagogai neugdo XXI a. būtinų kompetencijų (analitinis, kūrybinis mąstymas ir t.t.), nes patys jų stokoja.

Nota bene: Lietuvoje yra daugybė nuostabių mokyklų ir puikių pedagogų, labai džiaugiuosi, jog su nemaža dalimi tenka dirbti drauge, bet tų šauniųjų tikrai ne 35 tūkstančiai.

 

„Darbo vietos“ tvarkymasis

Šiai situacijai ir formuluojamam pasiūlymui labai tiktų lietuvių dažnai naudojamas priežodis „atskiri pelus nuo grūdų“. Manau, jog susitvarkyti galima būtų vadovaujantis šiais 5 žingsniais:

  1. Susitarti dėl „gero mokytojo“ kriterijų (būtinų ir kaip anglai sako „nice to have“ atributų);
  2. Išrikiuoti visus Lietuvos mokytojus pagal šiuos kriterijus – juos atitinkantys mokytojai bus mūsų švietimo sėkmės garantas;
  3. Tiems mokytojams, kuriems trūksta visai ne daug iki atitikimo kriterijams pasiūlyti specializuotas kvalifikacijos tobulinimo programas ir „timptelti“ iki „gero mokytojo“;
  4. Tiems mokytojams, kurie vienose srityse yra labai stiprūs, o kitose labai silpni pasiūlyti kitas galimybes švietimo sistemoje (būti naujų mokytojų mentoriais, duoti daugiau ekspertinio darbo ir t.t.) – bet juos būtina išlaikyti švietimo sistemoje, nes jie turi sukaupę didžiulę patirtį;
  5. Tiems mokytojams, kurie jau prigeso, yra pensinio ar arti pensinio amžiaus padėkoti už neįkainojamą jų darbą ir panaudojant ES SF lėšas pasiūlyti orų pasitraukimą į užtarnautą poilsį.

Jei po šio išskirstymo dar būtų likę mokytojų (tikiu, kad jei ir būtų, tai ne daugiau kelių šimtų), kurie nepatenka nei į vieną iš išvardintų kategorijų arba kitaip sakant yra tiesiog prasti mokytojai, kurie visiškai negeba dirbti su vaikais, tai juos paprasčiausiai reikėtų atleisti.

Ką tai duotų?

  1. atsilaisvintų dalis pinigų šiuo metu esančių švietime ir juos galima būtų perskirstyti per likusius mokytojus (jei pasivytume Europos Sąjungos vidurkį pagal vienam mokytojui tenkančių mokinių skaičių, tai sutaupytume net trečdalį atlyginimų lėšų) – ir nereikėtų jokios ilgalaikės atlyginimų kėlimo programos, nes tai įvyktų čia ir dabar;
  2. pedagoginį darbą liktų dirbti tie žmonės, kurie iš tiesų yra geriausiai pasiruošę, todėl tai teigiamai turėtų atsiliepti ir mokymosi kokybei;
  3. tai leistų realiai suvokti kiek ir kokių pedagogų šiandien Lietuvoje mes turime. Ne kiekybiškai, o kokybiškai;
  4. visų svarbiausia, tai sustiprintų profesijos prestižą. Toks žingsnis parodytų, kad sistema sugeba sėkmingai tvarkytis, kad joje lieka tik geriausi ir tai paskatintų visuomenę vėl pradėti pasitikėti švietimu, o dar svarbiau, tai paskatintų jaunus ir gabius žmones patikėti, kad pedagogo profesija Lietuvoje turi ateitį!

Epilogas

Žinoma, to neužteks. Tokiu būdu mes tik susitvarkysime stalą (beje, suomiai nuo to ir pradėjo), o tada reikės pradėti dirbti (sutvarkyti dar aibę kitų egzistuojančių problemų). Visos sistemos per dieną nepakeisime, bet jei pradėsime tai daryti dabar, pirmuosius vaisius skinsime už dvidešimt metų.

Prieš savaitę buvau Suomijoje, Suomijos Parlamento Ateities komiteto kvietimu, pasidalinti ekspertinėmis įžvalgomis apie švietimo ateitį (bet apie tai kitą kartą). Šio vizito metu teko bendrauti su suomių politikais, profesoriais ir mokytojais. Išsivežiau sustiprėjusią nuostatą, kad švietimas turi nuolat save perkurti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Tokia nuostata gyvena ir suomiai, kurie nepaisant savo šalies pasiekimų, lygiai taip pat kaip ir mes bando suspėti su sparčiu technologiniu tobulėjimu ar tinkamiau ugdyti XXI a. reikalingas kompetencijas.

Skirtumas tik vienas – suomiai savo švietimą perkuria jų pačių apibrėžtose rėmuose (nusimatytame tiksle), kuris nesikeičia jau beveik penkis dešimtmečius. Būtent šis nuoseklumas yra jų sėkmės garantas.

Tarptautiškumas – tai ne galimybė, o būtinybė. II dalis

Sėkmingai veikiantys verslai yra šalies gerovės, pažangos, ekonominio augimo ir konkurencingumo garantas. Globalizacijos laikais tampa vis sunkiau kalbėti apie įmones kaip išimtinai nacionalinius subjektus, atskiriant juos nuo tarptautinių rinkų.

tarptautiskumas_koliazas Vis dažniau pasigirsta kalbų, jog vienintelis kelias įmonei augti ir plėstis, tai žengti į kitas rinkas, prisijungti prie tarptautinių vertės grandinių. Tvarumą ir konkurencingumą gali atnešti atsiradimas tokių vertės grandinių viršūnėse, kur lietuviški verslai pasaulyje varžytųsi savo žiniomis, o ne pigia darbo jėga. Nepaisant to, kad kartais išgirstame tokių sėkmės istorijų, bet jos yra veikiau išimtys nei taisyklės.

Apie tai, kodėl verta žengti į tarptautines rinkas ir ką reikia apie jas žinoti, apie darbą tarptautinėse komandose ir ko šiuo metu trūksta, kad šis procesas vyktų sklandžiai kalbiname UAB „Elinta“ vadovą, Žinių ekonomikos forumo Tarybos narį Vytautą Jokužį, UAB „Blue Ocean Robotics“ direktorių Justiną Katkų, UAB „Vinted“ direktorių Justą Janauską bei Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėją prof. Moniką Petraitę.

Lietuviški verslai gali atsidurti tarptautinių vertės grandinių viršūnėse

„Tarptautinė prekybos integracija yra vienas iš šiuolaikinės ekonomikos „sveikatos“ rodiklių, parodantis kaip sėkmingai šalis integruojasi į tarptautinės vertės kūrimo grandines, todėl šiandien turbūt jau nebeverta kalbėti apie globalizaciją ir tarptautiškumą, bet verta klausti, ar pakankamai sofistikuotą ir aukštą pridėtinę vertę kuriančią poziciją užima Lietuvos verslas globaliuose vertės kūrimo ir technologijų tinkluose“, – teigia Monika Petraitė.

Justas Janauskas

UAB „Vinted“ direktorius Justas Janauskas

Visi kalbinti ekspertai sutaria, jog lietuviški verslai turi potencialo tapti rimtais, matomais ir gerbiamais tarptautinės rinkos žaidėjais. „Manau, geriausia yra iš karto pradė ti galvoti apie savo verslą kaip tarptautinį. Tai reiškia, kad verslo vizijoje, strategijoje, tiksluose, komandos struktūroje bei veiklos planuose visuomet turi išlikti tarptautiškumo elementas. Plėstis į naujas rinkas, mano manymu, yra daugiau ne taktinis, ir net ne strateginis žingsnis – kaip minėjau, tai prasideda kur kas anksčiau, įmonės vadovo vizijoje, kai jis mato savo verslą veikiantį keliose rinkose ar net visame pasaulyje“, – UAB „Vinted“ vadovas dalinasi savo įmonės patirtimi.

Tam pritaria ir KTU mokslininkė M. Petraitė, sakydama, jog daugelis tarptautinių verslo modelių globalioje žinių ekonomikoje nebeveikia, tad geriausias pasirinkimas yra „gimti globaliu“, tai reiškia globalaus verslo modelio dizainą kuriant ar permąstant verslo plėtros strategiją. „Globalaus verslo modelio dizainas remiasi globalių žinių, rinkų, technologijų, institucinių paskatų kuriamų resursų integracija vertės kūrimo procesuose, siekiant įveikti nacionalinės ar lokalios rinkos apribojimus, bei maksimizuoti unikalių žinių ir gebėjimų generuojamą verslo grąžą“, – patikslina ji.

Mokslininkė Lietuvoje pastebi net keletą globalaus verslo dizaino tipų žinioms ir MTEP imliuose sektoriuose: „pirmąjį tipą sąlyginai pavadinčiau globaliais žinių tinklų eksploatatoriais, kurie globalios tinklaveikos strategiją taiko tiek kurdami unikalius žinių produktus, tiek juos komercializuodami globaliose, dažnai nišinėse, rinkose. Antrasis tipas pasižymi itin unikaliais vidiniais MTEP ištekliais ir sunkiai replikuojamomis, patentuotomis žiniomis, kurias siekia eksploatuoti globaliuose technologijų tinkluose, ir pasaulinėse rinkose. Trečiasis tipas remiasi ne tiek MTEP, kiek rinkos žinių kūrimu globaliuose tinkluose bei išskirtinių diferencijuotų produktų kūrimu remiantis globalios rinkos problematikos žinojimu, ir jau vėliau komercializacijos tarptautinėse rinkose. Ir ketvirtasis, besiformuojantis tipas remiasi globalia bendrakūra tiek kuriant, tiek komercializuojant produktus.“

„Nišiniai produktai gali atsirasti tam tikrose rinkose, o plataus vartojimo produktams vienintelis kelias yra per didžiąsias tarptautines įmones, kurios jau turi didelius savo pardavimų tinklus. Pačiam išvystyti pasaulinį pardavimų tinklą yra labai sudėtinga, tai yra labai ilgas kelias ir kol tu jį išvystysi, tai gali pačio produkto „galiojimo“ laikas baigtis. Tai yra visai neblogas kelias, mes dažnai perkame ir net nežinome, kad ant to produkto yra tik tos įmonės, per kurią parduodi, vardas. Dar geresnis kelias – jei tu kartu su gigantu sukuri tą įrangą, prietaisą ar technologiją ir tuomet kartu pardavinėji“, – teigia UAB „Elinta“ vadovas.

JustinasKatkus

UAB „Blue Ocean Robotics“ direktorius Justinas Katkus

Bandant nuspręsti į kurią užsienio šalį verta plėsti savo verslą reikia apsvarstyti daug skirtingų aspektų. UAB „Blue Ocean Robotics“ nuo pat veiklos pradžios yra tarptautinės rinkos žaidėjas. Vadovo teigimu, šiuo metu apie 95% darbų vyksta su klientais, kurie yra ne Lietuvoje, o pati įmonė turi savo dukterines kompanijas skirtingose šalyse. „Mūsų kompanijos ar grupės DNR yra toks, kad mes esame šiuo metu ir Europoje, ir JAV, ir Kinijoje. Mūsų rinkų atsirinkimas yra dvipusis: kadangi mes gaminame ir kuriame naujas robotines technologijas, tai visų pirma, priklauso nuo produkto. Produktas pats iš savęs yra artimesnis kažkuriai rinkai. Antra, daliai produktų mes turime pradines rinkas, vadinamas „namų rinkas“, pasirinktas dėl įvairių ekonominių, istorinių ir pan. priežasčių. Šiose rinkose mes pradedame plėtoti ir pardavinėti tuos produktus, nes mūsų dukterinės įmonės jau turi išvystytus partnerių ir pardavimų tinklus. Taigi sprendimas dėl rinkos prasideda nuo to, ką tu kuri, tuomet nuo tavo turimo partnerių ar pardavimo tinklo. Taip pat labai naudinga išsirinkti vieną „namų rinką“, prioritetine tvarka ne Lietuvą, kurioje įvedinėsite tam tikrus naujus produktus“, – pasakoja J. Katkus.

Tokia veikla turi būti gerai apgalvota, nes tai didina šansus sėkmingai įsitvirtinti naujoje rinkoje, bet kiekvienas verslas yra skirtingas ir dėl to turi ieškoti sau tinkamiausio sprendimo. „Vinted rinkas renkamės pagal labai aiškius kriterijus, kurie yra būtini mūsų verslui ir lemia jo sėkmę – tai rinkos dydis, mokėjimų ir siuntinių infrastruktūra, kalba, žmonių mentalitetas, bendras vidaus produktas vienam žmogui ir t.t. Tačiau šis kriterijų sąrašas yra skirtingas kiekvienam verslui ir niekam nesiūlau lygiuotis i mūsiškį – verčiau stenkitės atrasti savąjį“, – teigia jis.

KTU-359a

KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėja prof. Monika Petraitė

„Apibendrinant, suvoktas tarptautiškumas, savo esminių kompetencijų žinojimas, bei sumanios verslo organizavimo formos ir strategijos pasirinkimas siekiant išnaudoti globalių žinių, technologijų ir vartojimo tinklų galimybes yra esmė“, – mano M. Petraitė.

Trūksta bendradarbiavimo

Justinas Katkus kalbėdamas apie verslus, kurie kuria inovatyvius produktus teigia, kad, jo nuomone, tokių įmonių Lietuvoje daugėja. Jis mano, kad viena iš priežasčių, kodėl jų nėra daug – menkas noras bendradarbiauti ir įsileisti tarptautinius partnerius. „Viena iš problemų, kodėl jų galbūt nėra tiek daug, kiek galėtų būti, tai visų pirma reikėtų suprasti, kad vieniems padaryti tai yra labai sudėtinga ir reikia įsileisti tarptautinius partnerius. Mes niekuomet nebūtume tapę tokia įmone, kokia esame dabar, jei visi partneriai būtų lietuviai. Ironiškiausia, matyt, tai, kad iš visų 5 partnerių tik aš vienas esu lietuvis, visi likę yra danai. Tai natūraliai duoda visai kitokį kompanijos DNR. Jei savininkai yra iš skirtingų šalių, tai visai kitokia dinamika įmonėje, visai kitaip galvoji, visai kitaip priiminėji sprendimus. Pagal DNR tu esi nebe nacionalinė kompanija, nes tu esi nei čia, nei ten, tu esi keliose vietose. Tai diktuoja visai kitokį gyvenimo būdą“, – patirtimi iš UAB „Blue Ocean Robotics“ dalinasi Justas.

Jokužis

UAB „Elinta“ vadovas, Žinių ekonomikos forumo Tarybos narys Vytautas Jokužis

Vytautas Jokužis, kalbėdamas apie tai, ko trūksta, kad lietuviškiems verslams labiau sektųsi tarptautiniu lygiu pasigenda ir valstybės prisidėjimo. „Juntamas valstybės pasitikėjimo verslu trūkumas. Tikrai yra įmonių, kurios to pasitikėjimo nusipelnė. Skirstant paramą reikėtų labiau žiūrėti į esmę ir kam realiai ta parama bus panaudota – ar tai nėra vienadienės įmonės ir ar tai yra įmonės, kurios turi dar tik idėją, ar tos, kurios jau turi produktą ir jiems realiai trūksta paramos su tuo produktu išeiti į kitas rinkas. Taip pat trūksta pačios Lietuvos reklamos, Lietuvos kaip technologinės valstybės reklamos. Nusivylimas aplanko, kai pasižiūri į Lietuvos stendą kokioje tarptautinėje parodoje, tai šokame, dainuojame, nacionalinius rūbus siuvame, o tikrai neparodome, kad technologijas vystome. Nacionaliniai dalykai yra labai gerai, bet tai nėra skirta pasaulinei rinkai“, – pastebi ŽEF Tarybos narys.

KTU mokslininkė antrina ir priduria, jog: „į naują veiklos kompleksiškumo lygį turi pereiti visa nacionalinė inovacijų sistema, įskaitant verslą, universitetus, inovacijų politikos ir mokestinių paskatų iniciatyvas.“ UAB „Vinted“ direktoriaus nuomone, labai svarbu yra ir geras, tinkamas pavyzdys, bet jų Lietuvoje šiandien neturime daug. „Manau, jog labiausiai lietuviškiems verslams trūksta ekosistemos, kurioje būtų daugiau sėkmingų tarptautinių verslų. Verslų kūrėjai dalinasi savo patirtimi ir būtent tos sėkmingos patirties šiuo metu labiausiai trūksta“, – teigia J. Janauskas.

Tarptautiškumas – tai ne galimybė, o būtinybė. I dalis

Sėkmingai veikiantys verslai yra šalies gerovės, pažangos, ekonominio augimo ir konkurencingumo garantas. Globalizacijos laikais tampa vis sunkiau kalbėti apie įmones kaip išimtinai nacionalinius subjektus, atskiriant juos nuo tarptautinių rinkų.

Vis dažniau pasigirsta kalbų, jog vienintelis kelias įmonei augti ir tarptautiskumas_koliazasplėstis, tai žengti į kitas rinkas, prisijungti prie tarptautinių vertės grandinių. Tvarumą ir konkurencingumą gali atnešti atsiradimas tokių vertės grandinių viršūnėse, kur lietuviški verslai pasaulyje varžytųsi savo žiniomis, o ne pigia darbo jėga. Nepaisant to, kad kartais išgirstame tokių sėkmės istorijų, bet jos yra veikiau išimtys nei taisyklės.

Apie tai, kodėl verta žengti į tarptautines rinkas ir ką reikia apie jas žinoti, apie darbą tarptautinėse komandose ir ko šiuo metu trūksta, kad šis procesas vyktų sklandžiai kalbiname UAB „Elinta“ vadovą, Žinių ekonomikos forumo Tarybos narį Vytautą Jokužį, UAB „Blue Ocean Robotics“ direktorių Justiną Katkų, UAB „Vinted“ direktorių Justą Janauską bei Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėją prof. Moniką Petraitę.

Nori augti – ženk į didesnes rinkas

Kalbinti pašnekovai mano, kad įmonės, gaminančios produktus neturi kitos išeities, kaip tik žengti į tarptautines rinkas. Lietuva nėra tokia didelė ekonomika, kad galima būtų tikėtis įmonėms turėti didelius pardavimus. Tai dar aktualiau toms įmonėms, kurios gamina nišinius produktus. „Nišinių produktų Lietuvoje gali reikėti vos kelių, tai čia joks verslas nesigaus. Bet štai tarptautiniu lygiu gali būti ir daugiau poreikio. Matematika paprasta: padalinkim 7 milijardus iš 3 milijonų ir štai kiek rinkų gausime“, – teigia Vytautas Jokužis.

Justas Janauskas

UAB „Vinted“ direktorius Justas Janauskas

UAB „Vinted“ vadovas mano, kad visų pirma, ėjimas į tarptautines rinkas prasideda nuo suvokimo, jog gyvename ne Lietuvoje, o Europos Sąjungoje. „Natūralus pripažinimas, kad mūsų namų rinka yra daug didesnė nei buvo prieš įstojant į ES. Tai leidžia jaustis pilnaverčiais europiečiais ir tuomet vystydamas verslą tiesiog natūraliai galvoji apie jį platesniame nei vienos šalies ar miesto kontekste“, – patirtimi dalinasi J. Janauskas. Pašnekovas neabejoja tokio mąstymo modelio visapusiška nauda, lietuvius tai daro europietiškesniais, o verslui tai atveria duris į 500 milijonų gyventojų turinčią rinką. „Didesnė rinka reiškia didesnius iššūkius ir daugiau galimybių kiekvienam“, – prideda jis.

Justinas Katkus, UAB „Blue Ocean Robotics“ direktorius pritarė, kad didelės rinkos suteikia daugiau galimybių, nes, jo nuomone, tarp pačių rinkų nėra esminių skirtumų ir visur galioja panašūs principai. Kontaktų paieškos, pardavimai ir kitos veiklos užima tiek pat laiko ir reikalauja tiek pat pastangų būnant bet kurioje valstybėje, skirtumas tik tas, kad dirbti didesnėje rinkoje labiau „apsimoka“, nes kiekvienos veiklos išlošis dažniausiai yra didesnis. „Statistiškai žiūrint, ta problema, kurią sprendžiate didesnėje šalyje bus labiau išsiplėtojusi nei čia“, – teigia Justinas.

Šiuolaikinės informacinės technologijos palengvina darbą tarptautiniu lygiu – tai galioja ne tik informacijos sklaidai, bet ir įvairių produktų kūrimui, eksperimentavimui ir net sąlyginai mažos įmonės turi daugiau galimybių dabar nei anksčiau. „Jeigu anksčiau maža įmonė, nedidelis būrelis žmonių turėjo mažesnes galimybes, neturėjo nei skaičiavimo centro, nei kompiuterių, tai dabar kiekvienas ant savo stalo turi itin galingą skaičiavimo centrą su kuriuo galima atlikti didžiulius darbus, kuriant naujus prietaisus. Technologijos pasikeitė ir įgalino mus, net mažas įmones, sukurti naujus ir patrauklius produktus“, – pabrėžia V. Jokužis.

Svarbu mokėti greitai mokytis
Monika Petraitė

KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėja prof. Monika Petraitė

Sėkmingas konkuravimas užsienio rinkose tiesiogiai susietas su įmonės siūlomu produktu. Verslas, kuris nori plėstis tarptautiniu mastu privalo siūlyti produktą, kuris sprendžia ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių problemas. Kitaip sakant, įmonė turi kurti ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui.

„Greta klasikinių strateginių gebėjimų, kaip specializacija, produktyvumas ir išskirtinumas, dar tenka atsakyti į trimatį nuolat kintantį klausimą – kur, kada ir kaip konkuruoti. Atsakymas kiekvienu ekosistemos raidos momentu yra kitas. Todėl verslo dinaminiai gebėjimai greitai persiorientuoti, verslo įžvalgos sistemos, atviri inovacijų valdymo procesai bei organizacijos parengtis atvirai tarptautinei bendrakūrai tampa svarbiausiais sėkmingos veiklos parametrais“, – atkreipia dėmesį Monika Petraitė.

Jei produktas yra aktualus ir geras – įžengti į rinką bus paprasčiau. Bet geras produktas dar negarantuoja sėkmės. Justas iš „Vinted“ teigia, kad į Didžiąją Britaniją jie bandė patekti 3 kartus nesėkmingai ir tik 4-ąjį kartą tai pavyko padaryti. „Labai svarbu yra mokėti pralaimėti ir laiku iš rinkos išeiti, išmokti iš klaidų, ir bandyti eiti dar kartą“, – turėtomis pamokomis dalinasi jis bei pratęsia: „aš laikausi principo, kad einant į naujas rinkas yra daugybė dalykų, kurie iš anksto negali būti žinomi. Todėl siekiame išlaikyti balansą tarp buvimo drąsiais, agresyviais ir buvimo atsargiais ir nuosekliais. Į naujas rinkas visuomet einame su labai aiškia įėjimo strategija ir su aiškiais produkto ar paslaugos vystymosi etapais toje rinkoje. Iš anksto apsibrėžiame, ką reiškia kiekvieno etapo sėkmė ar nesėkmė“.

Vytautas Jokužis

UAB „Elinta“ vadovas, Žinių ekonomikos forumo Tarybos narys Vytautas Jokužis

ŽEF Tarybos narys V. Jokužis mano, kad vienas iš egzistuojančių sunkumų, kuris stabdo tarptautinę plėtrą – maža lietuvių savivertė. „Žmonės nelabai tiki, kad tas produktas, kurį jie sukūrė gali būti paklausus tarptautiniu mastu. Trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo savimi. Dažnas jaučiasi taip: na ką čia mes Lietuva, mes maži, mes nieko negalim. Gal čia iš senų laikų yra kilęs toks nepasitikėjimas, kad mes kažko negalim, bet iš tikrųjų tai mes galim lygiai tiek pat kiek ir kiti“, – teigia Vytautas.

Jo nuomone svarbu prieš žengiant į naują rinką išsiaiškinti tos rinkos niuansus – įpročius, mentalitetą, teisinę bazę ir suteikiamas sąlygas verslui vystyti. „Kas mums atrodo „taip“, kitoms šalims gali atrodyti „ne“ ir atvirkščiai“, – priduria pašnekovas pasakodamas apie tai, kaip Estijoje atsirado elektromobilių krovimo stotelės ir kokia situacija šiuo metu yra Lietuvoje.

Justas pritaria, jog egzistuoja šiek tiek specifikos, bet mano, kad tai netrukdo sėkmingai dirbti, o kaip tik darbą padaro dar įdomesnį ir įvairiapusiškesnį. Jo nuomone, svarbiausia yra supratimas, kad visko galima greitai išmokti bei pasiryžimas tai padaryti. „Man žodis „sunku“ yra žodžio „nesuprantu“ sinonimas. Turint tokį mąstymo modelį, sunkių dalykų išvis nebūna, o nesuprantamus dalykus galima greitai suprasti. Svarbu mokėti greitai mokytis. Kai pradėdavome vystyti verslą užsienyje, buvo daug nesuprantamų dalykų, pradedant įstatymine baze, bankų veikla, žmonių įdarbinimu ir baigiant vartotojų elgsenos šablonais. Bet visa tai daro verslą ir gyvenimą tik įdomesnį, tiesiog reikia skirti šiek tiek daugiau laiko išsiaiškinti tam, ko nesupranti, ir tiek. O mokytis galima įvairiais būdais – galima patiems, galima pasikviesti pagalbos, galima žinias tiesiog nusipirkti“, – teigia jis.

Tarptautinės komandos – ateitis

Visame pasaulyje yra daug įmonių, kurios veikia tarptautiniu mastu, nors turi komandas tik savo šalyje, ir tai nebūtinai yra JAV, pavyzdžiui „Prezi“ iš Budapešto, „BlaBlaCar“ iš Paryžiaus, „SoundCloud“ iš Berlyno, „WorldOfTanks“ iš Minsko ir t.t. Justinas Katkus mano, kad lietuviškos komandos gali konkuruoti ir tarptautiniu lygmeniu, jei komandos nariai turi sukaupę daug tarptautinės patirties. Jo nuomone, tarptautinių partnerių turėjimas smarkiai palengvina užduotį.

Justinas Katkus

UAB „Blue Ocean Robotics“ direktorius Justinas Katkus

Kuriant tarptautinę komandą reikia nepamiršti, kad jos turi ir privalumų, ir trūkumų. „Privalumai – multinacionalinis DNR, skirtingų rinkų patirtis, požiūriai, mentalitetai ir kiti skirtumai kartais yra labai didžiulis pranašumas. Trūkumai: pats pagrindinis, tai fizinis buvimas, nes negali visuomet būti vietoje, o tai kartais labai reikalinga sprendžiant kai kurias problemas. Dar vienas kartais pasirodantis trūkumas – nusistovėjęs gyvenimo būdas ir darbo tempas. Skandinavijoje žmonės yra įpratę iš darbo išeiti 4 val. dienos, o pas mus, kaip aš juokauju, tokiu metu yra pats darbų įkarštis. Tai prie tokių dalykų reikia priprasti, nes tas pats galioja ne tik dirbant komandoje, bet ir ieškant partnerių, klientų“, – patirtimi dalinasi Justinas.

UAB „Vinted“ vadovas teigia, kad tam tikro pobūdžio – IT inžinieriai, analitikai, grafikos dizaineriai, produkto vystymo žmonės – Lietuvos specialistų sugebėjimai ir patirtis leidžia jiems konkuruoti su kitais pasauliniu mastu. Visgi, yra sričių, kuriose specialistų Lietuvoje išvis nėra arba yra vos keli, pavyzdžiui tokių, kurie yra sėkmingai sukūrę ir įgyvendinę tarptautinę į vartotojus orientuotos prekyvietės rinkodaros strategiją, trūksta. Bet ne tai yra pagrindinės priežastys, dėl kurių „Vinted“ siekia burti tarptautines komandas. „Žmonės, ateinantys iš skirtingų kultūrų, tiek geografine, tiek socialine, tiek darbine prasme yra labai sveika ir naudinga praktika įmonei. Tai plečia visų akiratį, augina kompetenciją ir darbą padaro labai įdomiu. Žinoma, pirmą kartą pradedant dirbti su tarptautine komanda, būtina įvertinti tuos mažus kultūrinius, socialinis ir darbinius skirtumus. Jie iš tikrųjų yra daug didesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl labai svarbu nusiteikti teigiamai ir tai vertinti, nes įvairovė atveria tik dar daugiau galimybių“, – teigia J. Janauskas.

Kalbėdamas apie tarptautinių žmonių į komandą pritraukimą Justas teigia, kad fundamentalūs žmonių siekiai nesiskiria priklausomai nuo gyvenamosios vietos – žmonės nori augti ir daryti įtaką pasauliniu mastu, nori realizuoti savo svajones ir dirbti sveikoje atmosferoje su protingais kolegomis. Būtent šiuos dalykus jo įmonė ir stengiasi pasiūlyti visiems potencialiems darbuotojams. „Turime kelias strategijas. Viena – pas save įdarbiname geriausius iš geriausių rinkoje esančių specialistų. Antra – renkamės žmones, kurie nori nuolatos tobulėti ir labai daug investuojame į esamos komandos auginimą ir mokymą. Nuolatinis įgūdžių tobulinimas yra viena svarbiausių „Vinted“ vertybių. Visada stengiamės mokytis iš tų, kurie yra sėkmingiausi savo srityse, atsivežame mokytojus iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir kitų šalių. Taip pat glaudžiai bendraujame su kitomis sėkmingomis įmonėmis tiek Europoje, tiek JAV. Trečias – samdome daug didesnę ir įvairesnę patirtį turinčius specialistus, pavyzdžiui, neseniai prie mūsų prisijungė žmogus, kuris užėmė aukštas pareigas tokiose įmonėse, kaip „Facebook“ ir „Google“, taip pat prie komandos prisijungė ir labai patyrusi marketingo specialistė, kuri kūrė „Shazam“ prekės ženklą nuo momento, kai įmonė turėjo dar tik pačią technologiją“, – pasakoja jis.

Tuo tarpu „Blue Ocean Robotics“ vadovas teigia, kad Lietuvoje, kaip ir kitose grupės įmonėse, dominuoja „nacionalinės“ komandos, bet tai netrukdo siekti tarptautiškumo ir kitais būdais. „Mes stengiamės tarpusavyje maišytis – mes išvažiuojam svetur, pas mus atvažiuoja kiti, tada DNR tampa kitoks. Bet šiaip mūsų talentai čia ir išaugo, Lietuvoje – kvėpavo lietuvišku oru, valgė lietuviškus cepelinus“, – savo komanda džiaugėsi J. Katkus.

Monika Petraitė žvelgia dar toliau ir teigia, kad: „tarptautinės inovacijų ir pardavimų komandos – šiandien jau neišvengiama dabartis įmonėms veikiančioms tarptautinėse rinkose. Ateitis turbūt labiau būtų nusakoma kaip globalios virtualios inovacijų komandos, kaip spiečiai susiburiančios konkretiems klausimams spręsti, ir vėl taip pat suyrančios, bei nuolat veikiančios tarptautinės, nors ir smulkios ar vidutinės įmonės, inovacijų lyderiai, koordinuojantys tokių komandų darbą bei perkėlimą į rezultatus.“

Inovacijų švyturys Vidmantas Tomkus: „reikia mokėti nugalėti žmonių abejingumą”

Tomkus 1Vasario 26 d., LR Prezidento rūmuose, „Žinių ekonomikos įmonės 2015“ apdovanojimų metu EKSMA grupės iniciatyva pirmąjį kartą apdovanotas asmuo, kuris savo asmenine iniciatyva, patarimais, pagalba ir kitais veiksmais aktyviai bei rezultatyviai prisideda prie Lietuvos inovacijų ekosistemos tobulinimo ir pažangios valstybės įvaizdžio kūrimo. Inovacijų švyturio apdovanojimas buvo įteiktas Vidmantui Tomkui.

Vidmantas Tomkus – Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktorius, vienas pagrindinių Lietuvos kosmoso veiklų iniciatorius ir skatintojas, paskyręs daug laiko bei pastangų, kad Lietuva taptų kosmoso valstybe. Vidmantui ilgą laiką teko dirbti su įvairiomis telekomunikacijų technologijomis ir viena iš rūšių – ryšiu tarp palydovų technologija. Su šia technologija jis susijęs beveik 20 metų, nuo 1998 m., kai buvo įgyvendintas radijo stoties M-1 signalų perdavimas per palydovą ir paskirstymas į siųstuvus Lietuvoje. Tai ilgainiui tapo įmonės veikla, kurios pagrindinis tikslas buvo aptarnauti klientus esančius šalyse, kuriose blogai išvystyta ryšių infrastruktūra. Apie 2008 metus buvo pradėta dirbti su Europos kosmoso programomis, kartu su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra dalyvavo pasiruošime stojant į Europos kosmoso agentūrą.

inovaciju svyturys

UAB „Optolita“ direktorius Dainius Tumosa, Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktorius Vidmantas Tomkus, JE Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Reikia mokėti nugalėti žmonių abejingumą ir nepasitikėjimą

„Kosmosas visada būdavo siejamas su didžiųjų valstybių didelėmis karinėmis ar tarnybos programomis, visi žinojo, kad tai kainuoja milijardus ir mažai šaliai, kaip Lietuvai, tokią veiklą vystyti atrodė neįmanoma. Todėl tikėjimo pradedant veiklą buvo nedaug“, – Vidmantas Tomkus.

„Stojant į Europos kosmoso agentūrą ir dalyvaujant įvairiuose FP7 bei Horizon 2020 programų posėdžiuose pagrindinė veikla buvo administracinė, reikėjo ruošti įvairias programas, bet aš asmeniškai visada esu linkęs labiau prie praktinių pasiekimų, dėl to norėjosi turėti kažką tokio labiau apčiuopiamo. Nors visi sakė, kad tam reikia daug laiko, reikia pradėti nuo mokslinių tyrimų, o visi konstravimo darbai ateis gerokai vėliau, tačiau norėjosi sukonstruoti kažką realaus ir tai iš tiesų buvo pasiekta“, – pasakoja Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktorius.

Pirmųjų lietuviškų palydovų paleidimas į kosminę orbitą reikalavo daugybės darbo. Nors patys palydovai buvo nedideli, bet nuveiktas darbas tikrai svarus. „Dalyvavo pora didžiausių Lietuvos universitetų – Vilniaus universitetas ir Kauno technologijos universitetas, daug jaunimo ir rėmėjų. Projektas buvo suorganizuotas rėmėjų ir universitetų lėšomis, tai nebuvo kažkokia valstybinė programa“, – prisimena Vidmantas. Jis pats turėjo galimybę padėti tiek palydovo konstravimo, tiek paleidimo procese, nes reikėjo surasti, kas galėtų tą palydovą nugabenti į kosmosą, atlikti daugybę patikrinimo procedūrų, bandymų. Šiais klausimais Vidmantui teko bendrauti su Nacionaline aeronautikos ir kosmoso administracija (angl. NASA – National Aeronautics and Space Administration) atstovais, po to buvo pasirašyta sutartis su viena iš privačių bendrovių, kurie turėjo sutartį su NASA dėl krovinių gabenimo į tarptautinę kosminę stotį. Tokiu būdu projektas per porą metų virto realybe. Du palydovai „LitSat-1“ ir „LituanicaSat-1“ buvo paleisti į kosmosą, kur sėkmingai atliko numatytas užduotis.

Šių palydovų paleidimas į kosmosą turėjo didžiulį rezonansą viešojoje erdvėje. Visuomenė plačiai sužinojo apie vieną iš kosmoso veiklų – palydovo kūrimą, svarbą ir reikalingumą, kosmoso veiklų naudingumą. Lietuva tapo kosmoso valstybe, visuomenė turėjo galimybę pakeisti požiūrį į kosmoso veiklas iš gana riboto į gana entuziastingą ir pritariantį.

Palydovų paleidimas, be abejo, yra labai svarbus, bet dar didesniu pasiekimu Vidmantas laiko tai, kad šioje srityje atsirado tęstinumas. „Palydovų paleidimas iš tikrųjų paskatino Vyriausybę, Ūkio ministeriją priimti reikiamus sprendimus, kad Lietuva pasirašytų sutartį su Europos kosmoso agentūra. Dabar jau porą metų vyksta bendradarbiavimas, atsirado galimybių ir papildomo finansavimo įvairioms veikloms gauti. Taip pat buvo pasirašytos Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros ir NASA sutartys dėl studentų stažuočių. Mano manymu, tas tęstinumas ir tai, kad atsirado realios sutartys, realus bendradarbiavimas ir vis daugiau jaunų žmonių turi galimybių prisijungti prie šitų veiklų, atveria kelią ir perspektyvą, kad Lietuva gali vadintis ir kosmoso šalimi“, – džiaugiasi šių metų „Inovacijų švyturys“.

Jau pirmųjų Europos kosmoso agentūros kvietimų dėka atsirado keletas mokslo tyrimų ir mokomųjų šviečiamųjų projektų. Pavyzdžiui, vienas iš jų yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto paraiška dėl mažųjų palydovų konstravimo. Studentai tai galės panaudoti ir savo mokymosi procese, bus rašomi bakalauriniai, magistriniai darbai iš įvairių sričių: elektronikos, mechanikos, ryšių. „Tai yra labai svarbu, nes tokiu būdu mes išmokstame dirbti kolektyve ir galime parodyti partneriams ir konkurentams savo inžinerinius sugebėjimus. Lietuvos rinka yra pakankamai maža ir mums reikia nuolat kelti savo kvalifikaciją. Tie pasiekimai ir laimėjimai gali būti taikomi įvairiose srityse ir skatinti visą technologinės bendruomenės ir verslo augimą“, – teigia jis.

Trūksta tvaraus bendradarbiavimo tarp valdžios, mokslo ir verslo

Vidmantas Tomkus veikia kaip katalizatorius visuose Lietuvoje su kosmosu susijusiuose procesuose, jo dėka vyksta apsikeitimas progresyviomis idėjomis tarp mokslo, verslo ir valdžios įstaigų, dėl skirtingų mokslo įstaigų bendradarbiavimo stiprinimo, dėl mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo. V. Tomkus bendradarbiaudamas su valdžios įstaigomis prisidėjo prie Lietuvos bendradarbiavimo su Europos kosmoso agentūra ir NASA vystymo, sutarčių su jomis pasirašymo, bepiločių orlaivių naudojimo ir naudojimosi jais taisyklių parengimo.

Tomkus ir komanda

Pats Vidmantas, kalbėdamas apie verslo, mokslo ir valdžios bendradarbiavimą kaip vieną iš didžiausių problemų išskiria tai, kad jis nėra tvarus. Kiekviena sritis, ar tai būtų valdžios institucijos, ar tai būtų mokslo įstaigos ar verslo įmonės, dažnai turi skirtingus tikslus, todėl aukštųjų technologijų produkcijos kūrimas netgi turint pakankamai žmogiškųjų resursų ir patirties vis tiek užtrunka 2 – 3 metus. O norint pradėti plėtoti naują sritį, tam reikia kelerių ar net dešimties metų. „Lietuvoje trūksta ilgalaikio planavimo, taip pat labai sunku pradėti vystyti naują sritį. Jeigu niekas, pavyzdžiui, Lietuvoje neaugina bananų, tai turbūt būtų sunku įsteigti bananų tyrimų institutą, tai panašiai buvo ir su kosmosu, tam tikri darbai buvo pradėti daryti dar tarybiniais metais, bet realiai toje srityje veikiančių įmonių praktiškai nebuvo“, – atsimena V. Tomkus.

Lietuvos aerokosmoso asociacijos direktorius mano, kad Lietuva turėtų stengtis būti „smaigalio viršūnėje“, stengtis konkuruoti savo žiniomis, patirtimi, technologijomis. „O tam vis dėlto reikia realių pasiekimų. Ir tas kelias nuo mokslo iki gaminio užtrunka, tad svarbiausia atrasti, identifikuoti ilgalaikius tikslus, įtikinti visuomenę, kad tikrai jų reikia siekti. Verslas, savo ruožtu, neinvestuoja 5 ar 10 metų į priekį, geriausiu atveju 2 – 3, nes neturi tokių pajėgumų. Tai irgi mažina susikalbėjimą ir sunkina tikslų siekimą, nors čia esama ir gerų pavyzdžių – IT, lazeriai, biotechnologijos – jie turėjo didesnį įdirbį, neatsirado tuščioje vietoje, moksliniai tyrimai buvo atliekami jau prieš 30 – 40 metų“, – teigia jis.

Tam, V. Tomkaus nuomone, reikia kurti tokią inovacijų ekosistemą, kuri leistų eksperimentuoti ir rizikuoti. „Reikia kurti startuolius, leisti jiems bandyti, leisti jiems dirbti galbūt visiškai nežinomose srityse. Keli iš jų dažniausiai vis tiek iškyla ir duoda tą siektą proveržį, kuriuo galima didžiuotis“, – mano Vidmantas Tomkus.

Tinkamas metas susitarti, ką vadiname MTEP: misija (ne)įmanoma

kestutis-setkus-68492252Vykstantys procesai tiek politiniame lygmenyje, tiek ir verslo bei mokslo visuomenėje nėra vertinami vienareikšmiškai ir kursto viešą polemiką bei diskusijas, kurios kartais užstringa ties, rodos, iš esmės visiems akivaizdžių ir senai jau turėjusių būti išspręstų klausimų – skirtingomis su MTEP tema susijusių sąvokų ir jų turinio interpretacijomis. Lietuvoje nėra vieningų MTEP ir inovacijų srityje naudojamų terminų apibrėžimų – dalis svarbiausių MTEP ir inovacijų veiklos sąvokų skirtinguose teisės aktuose apibrėžiamos skirtingai arba nedera su tarptautiniais dokumentais (pvz., eksperimentinė plėtra, inovacijos). Tai lemia suinteresuotų pusių tarpusavio „nesusikalbėjimą“ ir bendro susitarimo kas yra laikoma MTEP nebuvimą.

Nepaisant to, jog bendro susitarimo dėl vienodos terminologijos MTEP srityje naudojimo ir jos turinyje slypinčios ideologijos vienodo supratimo, kaip esminio pokyčių įgyvendinimo sėkmės faktoriaus, būtinumą akcentuoja tiek už MTEP ir inovacijų politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingos valdžios institucijos, tiek mokslo visuomenė, tiek ir pagrindinės šalies asocijuotos struktūros, tačiau visos pusės, pateikiant MTEP srities terminų versijas, akcentuoja tik atskiroms interesų grupėms naudingus aspektus. Todėl siekiant susitarti dėl esminių inovacijomis ir MTEP grįsto šalies konkurencingumo vystymo principų, svarbiausia yra užtikrinti, kad visos šiame procese dalyvaujančios pusės – politikos kūrėjai, jos įgyvendintojai, verslas, mokslas ir visuomenė „kalbėtų ta pačia kalba“.

Tarptautiniu mastu pripažinti MTEP srities terminų apibrėžimai bei su tuo susijusių komponentų veiklų klasifikacija yra pateikiami jau nuo 1962 m. EBPO leidžiamame ir periodiškai atnaujiname Frascati vadove (angl. “Frascati Manual”). Šis leidinys skirtas detaliai apibrėžti sąvokas, susijusias su MTEP, nustatyti rodiklius, kuriais matuojamas MTEP veiklos intensyvumas ir parodyti, kokios veiklos yra priskiriamos ar nepriskiriamos MTEP veikloms.

2002 m. 6-asis Frascati vadovo leidimas buvo išverstas ir į lietuvių kalbą, o jame pateikti terminų apibrėžimai pradėti taikyti MTEP ir inovacijų srities teisinio reglamentavimo srityje (pvz. LR Mokslo ir studijų įstatymas). Tačiau dėl nevisiškai teisingo Frascati vadovo vertimo ir skirtingų interpretacijų, įteisintos MTEP srities sąvokos nors ir atkartoja formuluotes, tačiau iš esmės turi reikšmingų netikslumų, sudarančių galimybes įvairiems aiškinimams bei tampančių suinteresuotų pusių tarpusavio prieštaravimo priežastimi. Aktualiausi klausimai, kurie kelia didžiausius nesutarimus ir yra įvairių turinio interpretacijų pagrindas, susiję su eksperimentinės plėtros (EP) veiklų skirtingu traktavimu (pvz. ar EP turi būti būtinai grįsta mokslinių tyrimų metu gautomis žiniomis ar žinios taip pat gali būti generuojamos vykdant tyrimus verslo įmonėse; ar mokslinius tyrimus vykdo tik mokslininkai, ar ir tyrėjai, dirbantys verslo įmonėse ir pan.).

hŠių metų spalio mėnesį pasirodė atnaujinta – jau 7-oji Frascati vadovo versija. Šių gairių atnaujinimą lėmė kelios priežastys: besikeičiantis požiūris į žinių kūrimo, pritaikymo ir valdymo procesus, šalių poreikis pritaikyti vadove naudojamas nuostatas ir metodologiją tiek statistiniams, tiek ir naujiems su MTEP politika susijusiems tikslams (pvz. aprėpti MTEP mokesčių lengvatų temą, verslo išlaidų MTEP matavimo problematiką ir pan.); pokyčiai MTEP veiklų organizavimo specifikoje (pvz. MTEP veiklų organizavimas projektiniu principu), didėjanti MTEP veiklų globalizacija ir pan.

Atliepiant į naujai atsiradusius iššūkius, naujajame Frascati vadovo leidime yra pateikiama atnaujinta MTEP sąvoka: “moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra yra kūrybinė ir sisteminė veikla, atliekama siekiant padidinti žinojimą – įskaitant ir žinias apie žmoniją, kultūrą ir visuomenę – ir naujai pritaikyti turimas žinias”. Skirtingai nuo 2002 m. nauja MTEP sąvoka implikuoja, jog nebūtinai visos žinios, naudojamos EP, yra MTEP veiklos rezultatas, tačiau visų MTEP veiklos rezultate gautų žinių taikymas yra EP. Remiantis nauju apibrėžimu, EP, lygiai taip kaip ir moksliniai tyrimai, irgi laikoma kūrybinė ir sisteminė veikla, didinanti žinojimą. Atsižvelgiant į tai, eksperimentinę veiklą yra siūloma apibrėžti kaip “sisteminę veiklą, kuri yra pagrįsta mokslinių tyrimų ir praktinės patirties metu gautomis žiniomis bei kurianti papildomas žinias, ir kuri yra nukreipta į naujų produktų ar procesų kūrimą arba jau sukurtų tobulinimą”. Iki tol vyravo nuostata, jog EP metu naujos žinios nėra kuriamos, bet šios veiklos procese jau sukurtos ir įgytos žinios yra pritaikomos produktų ar procesų kūrimui ar jų tobulinimui. Tai rodo, jog tarptautinėje erdvėje yra aiškiai atsisakoma „linijinio“ požiūrio į MTEP ir inovacijų procesus ir akcentuojama, jog žinios yra kuriamos tiek mokslinių tyrimų etape, tiek ir EP etapuose.

Atsižvelgiant į naująsias tendencijas, 7-ojoje vadovo versijoje taip pat yra naujai apibrėžiama tyrėjo sąvoka – tyrėjai apibrėžiami kaip specialistai, dirbantys konceptualizuojant ar kuriant naujas žinias. Jie vykdo tyrimus, tobulina ar vysto koncepcijas, teorijas, modelius, techninį instrumentarijų, programinės įrangos ar operacinius metodus. Palyginimui, LR Mokslo ir studijų įstatyme tyrėjas yra laikomas „aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, plėtojantis pažinimą, konceptualizuojantis ar kuriantis naujus produktus, procesus, metodus ir sistemas arba vadovaujantis mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros projektams“. Svarbu yra tai, jog pasauliniu mastu laikoma, jog tyrėjas nebūtinai yra asmuo, turintis aukštąjį išsilavinimą, o jo kompetencijas apsprendžia atliekamos funkcijos. Toks nevienodas tyrėjo sąvokos interpretavimas kuria kontraversišką situaciją tarptautiniu mastu matuojant ir lyginant šalies MTEP veiklos rezultatų statistinius duomenis.

Įvertinus pasaulyje besikeičiančias MTEP veiklos sąvokų traktavimo tendencijas, reikia tikėtis, kad į tai bus atsižvelgta rengiant ar tobulinant Lietuvos MTEP ir inovacijų veiklas reglamentuojančius teisės aktus, inicijuojant reformas ar renkant statistinius MTEP veiklos rezultatų duomenis bei atliekant statistinius tyrimus.  Susitarus dėl adekvačių ir tarptautinius standartus atitinkančių MTEP srities sąvokų vartojimo ir jų turinio interpretavimo tiek politiniame lygmenyje, tiek ir verslo bei mokslo bendruomenėse bei vienodai apibrėžus juos skirtinguose teisės aktuose, būtų galima bendrai sutelkti jėgas siekiant kryptingai įgyvendinti kokybinius pokyčius, neužstringant užburtame diskusijų rate.  Tuo labiau, jog Lietuvos ypač dideli iššūkiai laukia ne tik unifikuojant bazines MTEP sąvokas, bet ir apibrėžiant MTEP ir inovacijų veiklų dalykinį pobūdį vadovaujantis 5 privalomais MTEP veiklos požymiais (naujumo, kūrybiškumo, neapibrėžtumo, sistemiškumo, galimybės tiražuoti ir/arba perduoti), įvardintais 7-ojoje Frascati vadovo versijoje.

Savarankiškos asmenybės ugdymas: ką gali mokyklos?

Vaikas klausia mamos: „Kodėl mokytojai klausinėja to, kas parašyta vadovėliuose? Jei jie būtų perskaitę, tai užduotų tokius klausimus, į kuriuos atsakymų aš negaliu susirasti.“ Tai galėtų būti verčiančios susimąstyti istorijos pradžia, bet, deja, tokia yra ne vieno mokinio realybė. Dažniausiai mokoma faktų ir reikalaujama mechaninio jų atkartojimo, bet neugdomas kūrybiškumas ir gebėjimas vertinti informaciją, savarankiškai kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Pati egzaminavimo sistema įstato į tokius rėmus – daugiausia vertinamos konkrečios žinios, bet ne gebėjimai, mokytojams būtina neatsilikti nuo „popierinių“ ugdymo planų ir suspėti „išeiti“ numatytą programą, ir dažnai neatsižvelgiant į tai, ar visi mokiniai tinkamai išmoko temą. Tokia praktika labiausiai orientuota į vykdytojų, bet ne į kūrėjų ar talentų ugdymą.

Taip, mokiniai turi žinoti faktus, suvokti kontekstą, bet nemažiau svarbu, kad jie mokėtų vertinti gautas žinias ir jomis tinkamai naudotis. Šiuos gebėjimus ugdyti gali kiekvienas mokytojas, nenukrypdamas ar neatsilikdamas nuo programos, o mokymosi pažanga ar padidėjusi mokinių motyvacija gali net nustebinti. Mokiniams nebūtina duoti konkrečių instrukcijų, kaip ir ką daryti. Tereikia suteikti daugiau atsakomybės už savo mokymąsi, skatinti savarankiškai mąstyti, tyrinėti ir reflektuoti.

„Nesvarbu, kaip geriausiai išmokstame – girdėdami, matydami, veikdami ar kitais būdais, Harvardo universiteto atliktas tyrimas parodė, kad geriausiai įsisaviname medžiagą, kai reflektuojame. Kita vertus, tai nieko naujo. Dar praeitame amžiuje amerikiečių edukologas John’as Dewey’us teigė, kad mes išmokstame ne patirdami, mes išmokstame reflektuodami patirtį. Iš tiesų, tie, kurie reflektavo, tyrimo metu pasiekė geresnių rezultatų. Vadinasi, skirti laiko refleksijai yra paprastų paprasčiausiai būtina, nes tai daro įtaką mokymosi rezultatams“, – pasakoja didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė.

Refleksijos svarbą aktyviam ir savarankiškam mokymuisi atskleidžia ne tik Amerikoje, bet ir Lietuvoje atliekami tyrimai. „Kūrybinių partnerysčių“ projekto tyrimų rezultatai parodė, kad būtent refleksija – ne kaip teorinis principas, bet kasdienė praktika, neatsiejama mokymosi proceso dalis – padėjo mokytojams ir mokiniams atsiverti, atrasti bendrą kalbą, suvokti mokymosi prasmę, įžvelgti sąsajas tarp įdėtų pastangų ir pasiektų rezultatų. „Gilus, sąmoningas mokymasis vyksta per praktinę veiklą ir jos apmąstymą. Reflektuodami mokiniai geriau suvokia žinias ir apmąsto užduotis, įvertina, kas buvo atlikta gerai, ką reikėtų tobulinti. Taip pat pastebi, kurios jų asmeninės savybės padeda mokytis, kurios trukdo, mokosi patys išsikelti mokymosi tikslus, planuoti laiką, apmąstyti pažangą. Taip lengviau mokytojams ir mokiniams pamatyti, ką pavyko pasiekti, kas padeda mokytis, o ką reikėtų keisti, norint sėkmingai keliauti į priekį“, – sako Milda Laužikaitė, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė ir „Kūrybinių partnerysčių“ projekto vadovė.

Mokytojai ir mokiniai tampa partneriais

Vienas iš mokinių savarankiškumo ugdymo pavyzdžių gali būti Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio pagrindinė mokykla. Kūrėjai praktikai kartu su mokytojais įtraukė mokinius į kinematografines veiklas ir parodė, kad mokytis galima ne tik klasėje, bet ir už mokyklos ribų, kad supanti aplinka yra puikus informacijos šaltinis, tik reikia mokėti ja pasinaudoti. Vaikai siužetus kuriamiems filmams ir vaizdo klipams rengė lankydamiesi muziejuose, kalbindami bendruomenės narius, nagrinėdami istorinius faktus. Šis kino projektas sujungė lietuvių, anglų kalbos, istorijos, dailės dalykus, ir, svarbiausia, mokė bendrauti vieni su kitais, dirbti komandoje, atkakliai siekti tikslo ir jausti atsakomybę už rezultatus. Mokytojai išbandė išties jiems dar naują vaidmenį – jie buvo tik stebėtojai ir konsultantai, nes mokiniai patys buvo atsakingi už visą procesą – planavo, dalijosi užduotimis, sprendė problemas, vertino rezultatus.

„Kai mokiniai imasi dirbti prie kūrybinės užduoties, jie įsitraukia emociškai ir pradeda aktyviai mąstyti, nes reikia ieškoti ir atsirinkti informaciją, priimti daugybę sprendimų, formuluoti savo nepriklausomas žinutes, ieškoti joms išraiškos būdų. Suteikę mokiniams galimybę rinktis, kartu jiems perduodame ir atsakomybę už pasirinkimus. Tai mokinius motyvuoja ir sudomina, padeda pažinti save, atrasti, kas labiausiai sekasi, kas nesiseka. Aptardami nuveiktus darbus, mokiniai išsako savo nuomonę ir patirtį, daro savarankiškas išvadas, pamato, kaip ir kur žinias galima panaudoti kasdieniame gyvenime. Taip pat tos kelios ar keliolika pamokos minučių, skirtų refleksijai, padeda „sugriauti“ sienas tarp mokytojo ir mokinių bei sukuria draugišką abipusį ryšį“, – teigia Milda.

Dar vienas geras pavyzdys, kaip motyvuoti mokinius ir skatinti juos atrasti mokymosi džiaugsmą, yra profesionalių kūrėjų ir Šiaulių r. Raudėnų mokyklos mokytojų kartu su mokiniais įgyvendinta „Lego“ iniciatyva. Mokiniai konstravo ir modeliavo geometrines figūras iš gofruoto kartono bei mokykloje kūrė ekspozicines, edukacines, bendravimo ir poilsio erdves. Ir čia mokytojai nebuvo proceso lyderiai, jie atliko pagalbininkų funkcijas, nuolat klausinėjo ir stengėsi išklausyti mokinius. Mokiniai pamatė, kiek reikia įdėti darbo, kad būtų įgyvendintos idėjos, ir kaip svarbu bendrauti, susitarti, dirbti komandoje. Refleksija padėjo mokytojams mokinių akimis pažvelgti į visą mokymosi procesą, pamatyti problemas, o mokinius paskatino išsakyti nuomonę, mąstyti apie tai, kas pavyksta, o kas ne ir kodėl.

Austëja Landsbergienë.

„Visų pirma, refleksijos svarbą turi suprasti pedagogai, nes jeigu jie tuo netikės, tai refleksija  nevyks ir jie nemokys moksleivių, jog tai yra svarbu. Dažniausiai mokytojai teigia, kad jie neturi laiko ir galimybių, tačiau vien jau toks teiginys rodo, kad nėra aišku, jog refleksijai užtenka popieriaus lapo, pieštuko ir penkių minučių dienos pabaigoje. Mokiniams taip pat reikia aiškiai pasakyti, kad be aktyvaus mąstymo apie patirtis, tobulėjimas vyksta vos minimaliai. Išmokime pradėti užduoti paprasčiausius klausimus sau: „Kas man pavyko?“, „Ką reikėtų tobulinti?“, ir jau pradėsime tobulėti. Taip pat esu pastebėjusi, kad ir mokytojai, ir mokiniai dažnai užsisuka negatyviame rate, o refleksija suteikia struktūrizuotą būdą pagalvoti ne tik apie neigiamus dalykus. Pradėjus pastebėti, kad ir nedidelius laimėjimus, auga motyvacija ir pasitikėjimas savo jėgomis“, – sako A. Landsbergienė.

Mokykla – ne tik mokinių, bet ir mokytojų mokymosi erdvė

Milda Laužikaitė

Milda Laužikaitė

Įsivaizduokite informacinių technologijų pamoką, kurioje vaikai patys konstruoja lego robotus ir programuoja juos atlikti įvairius judesius, ar kuria išmaniąsias programėles.  Arba fizikos pamoką, kurioje realiai pamato, kaip veikia lazeris, ar jį kuria. Arba chemijos pamoką, kurioje formulės atgyja kvepaluose ir kitose medžiagose. Iš tiesų, didelį poveikį ugdant kūrybiškas, verslias ir inovatyviai mąstančias asmenybes daro tie mokytojai, kurie žino, kaip veikia šiuolaikinės mūsų kasdienio gyvenimo dalimi tapusios technologijos, geba per savo patirtį sudominti mokinius ir patys nuolat mokosi. Juk mokytojo asmenybė ir profesionalumas didžia dalimi lemia tiek mokinių pasiekimus, tiek jų ateities pasirinkimus.

Nors mokytojai nuolat kelia profesinę kvalifikaciją, dalyvauja įvairiuose mokymuose, seminaruose, tačiau juose dažnai pasigendama kokybės, interaktyvumo, jie atlieka tik informavimo funkciją, ir nemaža dalis mokytojų dalyvauja tik todėl, kad to reikalaujama ar kad reikia susirinkti sertifikatus. Vargu, ar tokia kvalifikacijos kėlimo praktika suteikia šiuolaikiniam mokymui būtinų kompetencijų ir paskatina mokytojus inicijuoti esminius ugdymo pokyčius, mokyti vaikus kitaip.

„Jeigu mes norime pakeisti mokytojo darbo praktiką, paskatinti jį naudoti aktyvius, įtraukiančius mokymosi būdus, ugdančius mokinių mąstyseną, savarankišką tyrinėjimą, atsakomybę už savo mokymąsi, tai turi būti nepertraukiamas procesas, nuolatinis bandymas ir refleksija, kas pavyko, o kas ne. Efektyvus kvalifikacijos kėlimas gali būti visai paprastas, įtraukiantis ir kasdienis procesas, kai pati mokykla tampa ne tik mokinių, bet ir mokytojų mokymosi ir tobulėjimo vieta. Mokymasis darbo vietoje, sprendžiant realias ugdymo problemas, mokantis kolegialiai ir konsultuojant išorės profesionalams – visų šių mokymosi būdų sinergija padeda mokytojams augti ir tobulėti. Dažnai mokytojai patys nesiryžta ką nors keisti, todėl išorės partnerių ir specialistų pagalba bei paskatinimas itin svarbus. Nes kartais pokyčiams tereikia padrąsinimo, įkvėpimo ar gerų pavyzdžių, iš kurių galime mokytis, o tokių Lietuvoje turime tikrai nemažai“, – sako Milda Laužikaitė, „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos narė ir „Kūrybinių partnerysčių“ projekto vadovė.

Kultūrinis mokytojų augimas

Vienas iš gerų mokyklos kaip mokytojų mokymosi erdvės kūrimo pavyzdžių gali būti „Kūrybinių partnerysčių” kuriančių profesionalų ir Pakruojo raj. Balsių pagrindinės mokyklos mokytojų aktyvus bendradarbiavimas. „Kūrybinių partnerysčių” kūrėjai praktikai subūrė šios mokyklos mokytojus į „Mokytojų klasę“ ir sukūrė saugią erdvę, kurioje jie semiasi naujų idėjų ir patirties vieni iš kitų, kartu mokosi kūrybiškai mąstyti, atrasti savo neišnaudojamą kūrybiškumo potencialą ir jį pritaikyti pamokose. Dažnai galvojama, kad kūrybiškumas yra meninė veikla, ypatingas gabumas ar talentas, tačiau kūrybiškų idėjų atrasti galima kasdienėje veikloje, aplinkoje, įprastuose dalykuose.

Pavyzdžiui, meno kūriniai gali būti panaudoti istorijos, matematikos, lietuvių kalbos pamokose ugdant mokinių kritinį mąstymą, kūrybinį rašymą ar kalbėjimą. Matematikos pamokoje užduotis gali būti atpažinti Vincento Van Gogh‘o paveikslo „Saulėgrąžos“ geometrines formas, suskaičiuoti atstumus ir kampus, ar net nustatyti paveikslo kainą. O istorijos pamokoje – atpažinti vaizduojamą laikotarpį ir žmones. Tai puikūs pavyzdžiai, kaip nesudėtingai galima praturtinti pamokos turinį ir mokyti pasitelkiant aplink mus esančius daiktus ar reiškinius.

Kitokiam, išradingesniam ir aktyviam mokymui didelę įtaką daro pačių mokytojų smalsumas, atvirumas, noras nuolat mokytis, domėjimasis tiek profesinės srities naujovėmis, tiek kultūrinio akiračio plėtimas. „Kuo daugiau mokytojas turi sukaupęs patirties ir atsiskleidžia kaip asmenybė, tuo daugiau jis gali atiduoti vaikams, o jeigu dar geba perteikti patraukliai ir suprantamai, tuo daugiau mokiniai pasiima. Tobulėdami kultūriškai mokytojai gali pamatyti naujas galimybes, į mokymo(si) procesą pažvelgti kūrybiškai ir nebijoti integruoti, atrodo, nesuderinamų dalykų. Žinoma, naujas idėjas mokytojai drąsiau išbando jausdami tvirtą kolegų ir mokyklos vadovybės palaikymą, dirbdami saugioje ir kūrybiškoje aplinkoje, motyvuojančioje kurti, eksperimentuoti ir atrasti. Todėl svarbu, kad mokytojas mokykloje jaustųsi saugiai, būtų skatinamas atsiskleisti kaip asmenybė ir pasitelkti savo gyvenimišką patirtį, savo pomėgius, gyvenimo būdą mokymosi procesui praturtinti”, – sako Milda.

Mokymasis kartu su kolegomis

Daugelio kuriančių ir tyrinėjančių mokyklų patirtis rodo, kad vienas efektyviausių ir paprasčiausių būdų skatinti mokytojus mokytis yra pasitikėjimu paremtas bendravimas ir bendradarbiavimas su kolegomis. „Tik dėka tų mokytojų, kuriems rūpi, kurie nori konsultuoti vieni kitus, dalintis savo atradimais, naujomis idėjomis, kartu įveikti kylančius iššūkius, mokyklose buriasi mokytojų klasės ir klubai. Jie periodiškai susirenka, turi savo ritualus, darbo formas, kelia konkrečias problemas, su kuriomis susiduria, ir bendromis jėgomis bando spręsti“, – pasakoja Milda.

Būtent tokią bendruomenę – draugišką, norinčią bendrauti be hierarchijos ir kaukių, vieningą ir padedančią tobulėti vieni kitiems – „Kūrybinių partnerysčių“ kuriantys profesionalai ugdė Raseinių Šaltinio progimnazijoje. Praktikai kartu su mokytojais kūrė saugią bendravimo erdvę, kurioje mokytojai nebijotų išlaisvėti, taptų drąsesni, atsivertų kaip įvairiapusės asmenybės ir atvirai kalbėtųsi su kolegomis. Neformaliuose susitikimuose mokytojai nėra tik pasyvūs klausytojai, jie bendrauja vieni su kitais, išsako skaudulius, ieško pagalbos, patarimo, aptaria pamokose naudojamus metodus. O pasitelkiant įvairius žaidimus, vaidinimus, simuliacinius pratimus, kuriuose svarbios ne jų profesinės žinios, bet žmogiškosios savybės, mokytojai raginami išeiti iš komforto zonos, atsiverti, išlaisvinti kūrybiškumą, pažinti ir pamatyti save kituose vaidmenyse.

Mokytojai taip pat skatinti pažvelgti į aplinką mokinių akimis, suprasti, kas jiems yra svarbu ir kaip jie jaučiasi. Pavyzdžiui, mokytojai patys vaidina situaciją, kai klasėje mokiniai nesugeba išgirsti užduoties ir jos neatlieka. Tuomet vieni įsijaučia į mokinių vaidmenį, kiti į mokytojų, ir taip bandoma ieškoti kalbos, kurią puikiai supranta mokiniai. Ir žinoma, mokytojai drąsinami perduoti žinias per savo patirtį ir praktiką bei pamokose nagrinėjamus dalykus iliustruoti pasitelkiant pomėgius. Pavyzdžiui, aiškinant pasipriešinimo dėsnius, papasakoti apie žvejybą ir paprašyti nustatyti, su kokia pasipriešinimo jėga susiduria užkibusi iš vandens traukiama žuvis.

„Šios kuriančių mokyklų iniciatyvos rodo, kad norint stiprinti šiuolaikiniam mokymui būtinas mokytojų kompetencijas ir motyvuoti mokyti išradingiau, įdomiau yra svarbu išlaisvinti mokytojus iš kaustančių baimių, įvairių stereotipų ir rėmų, paskatinti atsiverti šalia esančiam kolegai ir pažinti savo kūrybinį potencialą. Jei mokykloje mokytojai pasitiki ir palaiko vieni kitus, tuomet jie drąsiai ir kūrybiškai perduoda savo patirtį mokiniams, įtraukia į aktyvų mokymo(si) procesą, kai mokytojas yra ne tik pamokos vedantysis, bet moderatorius ir patarėjas, ugdantis savarankiškas asmenybes bei padedantis joms atrasti savo unikalumą “, – teigia Milda.

Švietimo pokyčiams būtini motyvuoti pedagogai

Jurgita_Petrauskiene_Mosta_nuotrauka

Jurgita Petrauskienė, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro direktorė

Norintys tapti pedagogais Lietuvoje turi iš ko rinktis – aukštųjų mokyklų pasiūla šioje srityje didelė. Tačiau pedagoginės studijos tarp stojančiųjų nėra populiarios. Daugiausiai Lietuvoje rengiama būsimų kūno kultūros mokytojų bei ikimokyklinio ugdymo pedagogų, tačiau turime labai mažai norinčių tapti matematikos, informatikos, chemijos, fizikos mokytojais.

Reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje dažnai tų pačių specializacijų pedagogai rengiami keliose aukštosiose mokyklose, mažomis grupelėmis. Tai verčia susimąstyti, ar tikrai švietimo sistema veikia taip efektyviai, kaip galėtų? Remiantis preliminariais duomenimis, pabaigę studijas pedagogikos krypties absolventai dažnai dirba ne mokytojais, o kitokį darbą, neretai – nereikalaujantį aukštojo išsilavinimo. Vienas iš galimų būdų išspręsti šią problemą galėtų būti kai kurių specializacijų mokytojų rengimas universitetuose, kurie turi stiprias šių sričių studijų programas.

Dar vienas svarbus aspektas, kad studijos gali būti kokybiškos tik tada, kai į aukštąsias mokyklas įstoja motyvuoti, tinkamai pasirengę studentai. Tai – tik vienas iš studijų kokybės veiksnių, bet jis būtinas. Kalbant apie būsimuosius pedagogus, jų motyvacijai skiriama itin daug dėmesio ir siekiama ją įvertinti prieš priimant stojantįjį į aukštąją mokyklą.

Nuo 2010 m. stojantieji į švietimo ir ugdymo krypčių grupės programas, kurias baigus suteikiama pedagogo kvalifikacija ir norintieji gauti valstybės finansavimą, privalo laikyti motyvacinį testą. Ši priemonė taikoma siekiant įvertinti bei atrinkti motyvuotus studentus ir patikrinti, ar stojantieji yra tinkami būsimam pedagoginiam darbui.

Tų, kurie stoja į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas, motyvacija smarkiai skiriasi – tai rodo LAMA BPO duomenys. Siekiantys studijuoti švietimo ir ugdymo krypčių grupės programose valstybės finansuojamose vietose buvo itin motyvuoti – 65 proc.  motyvacijos testą laikiusių stojančiųjų surinko 2 balus. Palyginimui, 59 proc. iš įstojusiųjų į valstybės nefinansuojamas vietas nelaikė motyvacinio testo, o tarp laikiusiųjų 41 proc. surinko 2 balus.

Didžioji dalis stojančiųjų į švietimo ir ugdymo studijų krypčių grupės studijų programas tikrai žino norintys pasirinkti būtent šias studijas – 2015 m. bendrojo priėmimo metu 85 proc. įstojusiųjų į šias programas nurodė jas pirmu arba antru prioritetu.

Stebėdami kelerių paskutinių metų tendencijas matome, kad įstojusiųjų į švietimo ir ugdymo studijų krypčių grupės studijų programas mažėja. Palyginimui, 2011 m. į valstybės nefinansuojamas vietas buvo priimti 941 studentai, 2015 m. – 488, valstybės finansuojamas vietas ir vietas su studijų stipendija  2011 m. – 1073, 2015 m. – 478. Be to, LAMA BPO 2015 m. rugpjūčio 20 d. duomenimis, 31 studentas buvo pasirašęs tikslinio finansavimo sutartis. Tiesa, šiais metais lyginant su praėjusiais įstojusiųjų į valstybės nefinansuojamas studijų vietas skaičius nežymiai padidėjo (priimta 64 daugiau). 2015 m. bendrojo priėmimo metu 49 proc. įstojusių pasirašė studijų sutartis valstybės nefinansuojamose vietose.