Iš tiesų slėnių kūrimo procesas Lietuvoje buvo pernelyg ilgas ir painus, tačiau viena iš užsitęsusio proceso priežasčių yra valstybės politikos tęstinumo nebuvimas, atsidaręs dėl valdžios kaitos. Dėl šių priežasčių slėnių procesai ne kartą sustojo, keičiantis valdžioms daug kartų keitėsi ir slėnių valdymas. Slėniai taip ir neturėjo realaus šeimininko, kuris būtų atsakingas už jų valdymą bei strategijos įgyvendinimą. Neatsižvelgiant į šias slėnių raidos problemas, dabar iš jų yra tikimasi rezultatų ir pilnaverčio funkcionavimo, dažnai kyla nepasitenkinimas slėnių neefektyvumu, o jų vystymasis labai skubinamas.

Edgaro Leichterio straipsnyje "Slėniai – arba mažos valstybės keliai ir klystkeliai bandant susivokti prioritetuose" kelis kartus paminėti Atviros prieigos centrai (APC) yra reikšminga slėnių infrastruktūros dalis, tačiau manome, kad „vadovaujančiosios institucijos“ juos pernelyg sureikšmina, iš jų tikisi daugiau nei realu gauti. Toks sureikšminimas užgožia daugybę slėnių problemų, kurios nesulaukia deramo dėmesio.

Verslo ir mokslo bendradarbiavimo centrų (toliau - slėnių) samprata yra tiek užpainiota ir tiek apaugusi politikų vizijomis, biurokratų reglamentavimu, universitetų interesais ir verslo bei žurnalistų skepticizmu, kad net ir aš dabar nesiimčiau sudėlioti visko į lentynėles, nors dalyvavau praktiškai visose slėnių kūrimo stadijose. Vis dėlto, norisi pasidalinti nuomone, kuri gali būti priešinga Lietuvoje įsivyravusiam slėnių supratimui, tačiau gal ji paaiškins, kodėl kartais nesusikalbame su užsienio ekspertais, kodėl mums sekasi ar nesiseka vystyti šias iniciatyvas ir kur slypi slėnių efektyvumo didinimo potencialas.

Kas iš tikrųjų yra mokslo ir technologijų parkas? Šis klausimas yra girdimas vis dažniau. Ar tai yra pastatai kuriuose „gyvena“ verslas? Ar tai yra teritorija, kurioje įsikūrę universitetai, verslo įmonės, inkubatoriai ir pan.? Ar tai yra profesionali komanda, kuri padeda verslui augti? O galbūt mokslo ir technologijų parkai yra tie patys „Slėniai“?

Lietuvos aukštajame moksle vis dar trūksta rimto proveržio. Neefektyvus, nesistemingas ir strategiškai nepagrįstas lėšų skirstymas nedavė tokių rezultatų, kokių norėta. Naujas etapas – nauji lūkesčiai. Tad užuot filosofavus verta sutelkti dėmesį į realius, įgyvendinamus pasiūlymus. Išskiriu tris bazines problemas: pirmoji – nepakankamas tarptautinis konkurencingumas, antroji – praktinių įgūdžių stoka ir trečioji – neefektyvus mokymasis.

Ilgą laiką tarp Seimo ir Prezidentės „mėtomas“ ir daug diskusijų visuomenėje sukėlęs Viešųjų pirkimų įstatymas pagaliau yra priimtas. Remiantis šiuo įstatymu, nuo 2014 m. sausio 1 d. mažos vertės viešuoju pirkimu bus laikomas pirkimas, kai prekių ar paslaugų pirkimo vertė yra mažesnė kaip 200 tūkst. Lt (be pridėtinės vertės mokesčio), o darbų pirkimo vertė mažesnė kaip 500 tūkst. litų. Iki šiol mažos vertės pirkimu buvo laikomas pirkimas, kai jo vertė neviršijo 100 tūkst. litų prekėms ir paslaugoms.Tokios įstatymo pataisos turėtų leisti perkančiosioms organizacijoms nors šiek tiek atsikvėpti nuo administracinės naštos bei paprasčiau vykdyti pirkimus, tačiau... Tuo pat metu, viena ranka…

Bendraudamas su valdžios atstovais dažnai jaučiuosi, kad manęs niekas negirdi ir nesupranta. Paradoksalu, tačiau bendraujant su atskirais valdžios atstovais viskas sekasi puikiai, galima surasti protingų, pažangių, sistemiškai mastančių, atsidavusių Lietuvai žmonių. Tačiau kai bendrauji "su sistema", kažkurioje vietoje viskas pakrypsta į blogąją pusę. Ir tada tenka prisiminti: "Norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada". Ir tai nepriklauso nuo politinės partijos, pažiūrų, lyties, amžiaus, išsilavinimo.Bendraudamas su valdžios atstovais dažnai jaučiuosi, kad manęs niekas negirdi ir nesupranta. Paradoksalu, tačiau bendraujant su atskirais valdžios atstovais viskas sekasi puikiai, galima surasti protingų, pažangių, sistemiškai mastančių, atsidavusių Lietuvai žmonių. Tačiau kai bendrauji "su sistema", kažkurioje…

Vertinant Lietuvos ūkio struktūros palankumą aukštųjų technologijų plėtrai, turime labiau analizuoti ne tiek atskirus sektorius, kiek jų pajėgumus įsisavinti aukštųjų technologijų sprendimus, pasirengimą konkuruoti inovatyviais ir kūrybiškais būdais bei pereiti nuo technologijų „adaptavimo“ prie technologijų „modifikavimo“ ir, ypatingai, technologijų „kūrimo“ strategijų konkrečioms ūkio ir socialinėms problemoms spręsti. Vertinant Lietuvos ūkio struktūros palankumą aukštųjų technologijų plėtrai, turime labiau analizuoti ne tiek atskirus sektorius, kiek jų pajėgumus įsisavinti aukštųjų technologijų sprendimus, pasirengimą konkuruoti inovatyviais ir kūrybiškais būdais bei pereiti nuo technologijų „adaptavimo“ prie technologijų „modifikavimo“ ir, ypatingai, technologijų „kūrimo“ strategijų konkrečioms ūkio ir socialinėms problemoms spręsti.

„Lietuvoje reikia verslą skatinančio, o ne žlugdančio požiūrio. Dažnai esame kritiški ir negatyvūs, realistai su pesimizmo gaidele. Penkis kartus bankrutavęs verslininkas, kuriantis šeštąjį verslą, Lietuvoje laikomas kvailiu, o JAV – pakankamai brandžiu, daug patirties turinčiu verslininku. Taigi mums reikia daugiau optimizmo ir tikėjimo, kad mes galime“.