Author Archive

Vaikui užauginti reikia viso kaimo pastangų: vienas klausimas ir penki žingsniai gerinant mokyklos ir socialinių partnerių bendradarbiavimą

Visapusio asmens ir esminių kompetencijų ugdyme mokyklos nėra paliktos vienos. Įvairios organizacijos yra pasirengusios prie to prisidėti. Mokyklos, būdamos atsakingos už mokinių ugdymą gali išnaudoti tą norą ir vystyti partnerystes, kurios turėtų reikšmingą įtaką mokinių mokymuisi.

Nesvarbu, kokią patirtį mokykla turi bendradarbiavime su socialiniais partneriais šiuo metu – visuomet yra ko galima pasisemti. Karts nuo karto yra naudinga įvertinti egzistuojančias partnerystes ir nusimatyti naujas. Šiame straipsnyje rasite kelias mintis, galinčias padėti tokiame procese.

(Per)mąstyti „kodėl“

Tikros, nuoširdžios ir bendros priežastys bendradarbiavimui yra jo sėkmės garantas. Aiškiai įvardinkite, ko norite pasiekti ir kas svarbu mokyklos partneriui.

Štai kelios temos mokykloms, kurios gali padėti pagrįsti bendradarbiavimo prasmę, vertinant mokinių ir mokytojų poreikius:

  • Mokiniams yra naudinga susitikti su žmonėmis dirbančiais skirtinguose sektoriuose – įkvėpimui, motyvacijai, karjeros planavimui ir leidžiant geriau suprasti kaip veikia pasaulis;
  • Mokytojų ir socialinių partnerių bendradarbiavimas gali padėti akademinius konceptus susieti su realiu gyvenimu;
  • Galima efektyviai išnaudoti galimybes, žinias, gebėjimus, ryšius ir kitus išteklius esančius bendruomenėje – mokinių ir mokytojų labui;
  • Tai padeda išlaikyti mokyklos ryšį su likusia visuomene – lengviau suprasti lūkesčius bei besikeičiantį mokyklos vaidmenį.

Pagrindę, kodėl bendradarbiavimas svarbus mokyklai, pabandykite suprasti, kodėl tai reikalinga partneriui. Panaudokite tą supratimą, galvojant apie bendradarbiavimo alternatyvas.

Dažniausiai pasitaikančios socialinių partnerių bendradarbiavimo su mokyklomis priežastis:

  • Galėjimas prisidėti prie visuomenės vystymosi, investicija į švietimą;
  • Rūpestis organizacijos reputacija, įvaizdžio formavimas, siekis tapti patrauklesniu darbdaviu;
  • Galimybė motyvuoti darbuotojus naujomis užduotimis ir iššūkiais, komandinio darbo stiprinimas;
  • Galimybė gerinti bendravimo, pristatymo, mentorystės ar kitus darbuotojų gebėjimus.

Apgalvokite, kaip galite padėti savo partneriui pasiekti jo turimus tikslus, leisdami padėti mokyklai. Ieškokite bendrų ar viena kita papildančių temų, abejoms organizacijoms naudingų sprendimų, sinergijos. Atsakymus į „kodėl bendradarbiaujame“ privalo turėti abi organizacijos. Kai turite atsakymą „kodėl“ – galite pereiti prie 5 žingsnių.

Pirmas žingsnis. Identifikuokite potencialius partnerius

Kokio tipo partnerių ieškote? Ko tikitės iš partnerio? Kokios organizacijos yra įdomiausios mokiniams? Kokiose organizacijose dirba mokinių tėvai? Svarbu nepamiršti, kad Lietuvoje yra daug įvairių švietime dirbančių nevyriausybinių organizacijų ar konkrečių iniciatyvų skirtų vaikams ir jaunimui, kurios gali būti aktualios šioje partnerystėje.

Antras žingsnis. Užmegzkite kontaktą

Susisiekite su partneriais – parašykite, paskambinkite ar aplankykite potencialius partnerius. Jei nuspręsite pradėti nuo elektroninio laiško, tai paplitusi praktika po kelių dienų paskambinti ir pasiteirauti ar gavėją pasiekė laiškas. Gyvi susitikimai, be abejo, yra geriausias būdas stiprinti asmeninį ryšį bei pasinerti į gilesnio lygmens aptarimus. Būtent kontakto užmezgimo stadijoje vertėtų partneriui pristatyti savuosius bendradarbiavimo „kodėl“.

Trečias žingsnis. Susitarkite dėl bendradarbiavimo turinio

Visos partneriaujančios organizacijos turėtų paskirti atsakingus už partnerystę asmenis. Į partnerystės aptarimą kuo anksčiau įtraukiate savo komandos narius, kurie turės prisidėti prie numatomų veiklų, tam, kad būtų užtektinai laiko veiklų savininkiškumui išsivystyti. Kartu planuojant veiklas bus pasiektas didesnis visų pusių įsipareigojimas parengtam planui. Tai taip pat minimalizuos nesukalbėjimų riziką įgyvendinant veiklas.

Išsikelkite tikslus (kaip žinosite, kad pasisekė?) ir parenkite veiksmų planą. Ir ypatingai svarbu! Susitarkite kaip dirbsite kartu, kaip vertinsite pažangą ir užtikrinsite tarpusavio komunikaciją.

Ketvirtas žingsnis. Palaikykite sveikus santykius

Palaikykite nuolatinį ir proaktyvų ryšį su savo partneriais. Užtikrinkite, kad veiklos vyksta pagal planą ir atitinka išsikeltus tikslus bei poreikius. Jei reikia daryti pokyčius, aptarkite tai su partneriu ir priimkite reikalingus sprendimus. Savalaikė komunikacija yra labai svarbi. Svarbu nepamiršti parodyti dėkingumą partneriui už jo indėlį.

Penktas žingsnis. Aptarkite ir atnaujinkite partnerystę

Iš anksto nusimatykite, kada įvertinsite partnerystės sėkmes ir naudą. Toks vertinimas gali būti vykdomas partnerystės pabaigoje, o jei projektas ilgesnis – gali būti sutariami ir tarpiniai vertinimai. Nepamirškite, kad tokio vertinimo viena iš dalių – sėkmingos partnerystės šventimas. Padarykite partnerystės rezultatus matomus ir mokyklai, ir partneriams.

Daugiau informacijos ir naudingų patarimų galite rasti: www.steamedu.eu.

 

„sySTEAM“ projektą įgyvendina asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su konsorciumo partneriais iš įvairių šalių: Vilniaus Žemynos gimnazija (Lietuva), „Escola Virolai“ (Ispanija), „Kiviõli I High School” (Estija), „Sihtasutus Omanäolise Kooli Arenduskeskus“ (Estija), „The Catalan Foundation for Research and Innovation“ (Ispanija). Projektas finansuojamas iš Europos sąjungos Erasmus + programos lėšų.

8 priežastys, kodėl inovacijos ugdyme nepavyksta

Visas pasaulis ieško būdų, kaip pagerinti mokinių pasiekimus, bet tik nedaugeliui tai pavyksta. Visiems tinkančio sprendimo, matyt, nerasime, bet tikrai galime identifikuoti visuomet egzistuojančius dalykus, kurie trukdo pasiekti geresnių rezultatų. Šie veiksniai nėra išimtinai tik švietimui, jie pasireiškia ir kitose srityse. Numatydami ir spręsdami nesėkmės priežastis galime stipriai pagerinti mūsų galimybes. Štai mūsų aštuonetas.

  1. Netinkamas mokyklos pasirengimo pokyčiui įvertinimas

Švietimas yra daugialypis, jame dalyvauja daug suinteresuotųjų šalių ir pokyčiams reikia laiko. Ypatingai svarbu įvertinti ir suprasti kiek mokykla yra pasirengusi įgyvendinti pokyčius. Ir tai tikrai nėra sprendimas, kurį geriausia priimti remiantis vieno žmogaus subjektyviu įsivaizdavimu.

Jums reikia susikurti ar pasiimti kažkokius kriterijus, kurie leistų objektyviau įsivertinti savo galimybes. Tokie kriterijai turėtų apimti žmogiškuosius išteklius, lėšas, reikalingą laiką, turimą infrastruktūrą, patirtį ir pan. Atliekant tokį vertinimą pravartu įtraukti įvairių suinteresuotųjų šalių – mokinių, mokytojų, administracijos, tėvų ar vietos bendruomenės – atstovus.

Atlikus įsivertinimą galima keliauti į kitą etapą – planavimą, kur turima informacija padės išsikelti ne per ambicingus, bet ir ne per paprastus tikslus.

  1. Menkas vadovybės įsitraukimas

Mokyklose, kaip ir kitose organizacijose, sėkmė labai stipriai priklauso nuo vadovybės pasirinktos strategijos. EBPO PISA rezultatai rodo, kad direktoriaus prioritetas mokymosi pasiekimams kiekvienoje klasėje, lyderystė ir kūrybiškai diegiamos naujos ugdymo praktikos lemia gerėjančius mokinių pasiekimus.

Reitingų viršūnėse esančioje Suomijoje taip pat didelis dėmesys yra skiriamas direktorių įsitraukimui į mokymosi rezultatų gerinimą. „Nėra abejonių, kad organizacija gali pasiekti geresnių rezultatų, kai prie to aktyviai prisideda ir vadovybė: galvoja strategiškai, nuolat ieško bendradarbiavimo galimybių, padeda komandai tobulėti. Tas pats galioja ir mokyklose, kur lyderiams yra dar sunkiau ir svarbiau neužsisuki rutininėse veiklose“, – teigia „Žinių ekonomikos forumas“ Tarybos pirmininkas Mindaugas Glodas.

  1. Plano neturėjimas

Neturint strategijos įgyvendinimas yra betikslis, o be įgyvendinimo strategija yra beprasmė. Mokyklos vadovai linkę nuvertinti aiškaus plano, kuriame nurodyt atsakingi asmenys, reikalingi resursai, terminai ir rodikliai, svarbą. Sunku rasti tinkamus žodžius, kurie padėtų nusakyti, kaip tai svarbu. Ši higieninė problema yra bene dažniausia priežastis, kodėl ugdymo inovacijų diegimas mokykloje virsta košmaru. Ir jos tikrai nesunku išvengti!

  1. Sprendimai „iš viršaus į apačią“ dažnesni nei „kuriame drauge“

Geriausios idėjos ateina ne „iš viršaus“, bet iš tų, kurie kasdien dirba su mokiniais: jie juos gerai pažįsta ir visada stengiasi dėl jų. Direktoriaus pareiga yra suburti gerą pedagogų komandą ir leisti jiems atsiskleisti, prisiimti atsakomybę ir patiems priimti sprendimus. Jei ne – galite turėti pačius šauniausius individus mokykloje, bet surištomis rankomis net ir jie nesugebės pagerinti situacijos.

  1. Labai menka arba jokios paramos mokytojams

„Žmonės lemia pokyčius, todėl mes investuojame į juos. Mes auginame savo žmones, remiame jų mokymąsi ir tai leidžia mums būti pranašesniems“, – teigia „Thermo Fisher Scientific Baltics“ generalinis direktorius ir Baltijos regiono viceprezidentas Algimantas Markauskas.

Inovatyvūs pokyčiai griauna nusistovėjusias tvarkas ir bando pakeisti senus įpročius. Tokiose situacijose reikalingas naujas kompetencijų rinkinys, tad gebėjimas rasti tinkamą būdą tam paskatinti gali tapti lemiamu veiksniu įgyvendinant pokytį. Jei dar nesate įtikinti, atsiminkite tokią istoriją: kalbasi du žmonės, vienas sako kitam: „Mes negausime naudos iš šios inovacijos, jei neinvestuosime į tai, kad mūsų žmonės išmoktų ja sėkmingai naudotis!“. Antrasis klausia: „O kas, jei mes investuosime į savo žmones, bet tuomet jie nuspręs išeiti iš įmonės?“, pirmasis atsako: „O kas, jeigu mes į juos neinvestuosime, bet jie nuspręs pasilikti?“

  1. Sistema neskatina naujos elgsenos

Svarbu mokyklos bendruomenėje visiems sutarti dėl esminio siekiamo tikslo, bet ne ką mažiau svarbu įgyvendinti šiuos sutarimus.

Mes kalbame apie skirtingų dalykų integraciją, bet mūsų ugdymo planas tam nepritaikytas. Mes kalbame apie bendradarbiavimą, bet niekada neskiriame laiko, kad tai išmoktume daryti efektyviai. Mes kalbame apie bendrųjų kompetencijų ugdymą, bet nuolat vertiname tik žinias.

„Gauni tai, ką vertini“ veikia labiau nei atrodo, tad turite sugebėti teisingai sudėlioti paskatas ir vertinti tokią elgseną, kuri padeda siekti užsibrėžtų tikslų.

  1. Per daug dėmesio „naujovėms“

Tai, kas nauja, ne visuomet geriausia. Per didelis dėmesys „naujumui“ gali nukreipti dėmesį nuo to, kas iš tikrųjų svarbu – mokymosi proceso ir mokinių patirčių gerinimo. Svarbu nepamiršti, kad inovacija, visų svarbiausia, yra ne apie „nauja“, bet apie „verte“. Perkelkite savo dėmesį nuo to, kas nauja, prie to, kas kuria didžiausią pridėtinę vertę.

  1. Požiūris, kad sėkmė turi ateiti tuoj pat

Mes dažnai girdime sėkmės istorijas, kurios nutinka netikėtai, lyg žaibas iš giedro dangaus. Mes matome daug žmonių, kurie po vienos inovatyvios idėjos ar sprendimo tampa tarptautinėmis žvaigždėmis, naujaisiais „nėra nieko neįmanomo“ pranašais, milijonieriais. Bet tai tik dalis istorijos. Dažnai mes praleidžiame, o ir žiniasklaida apie tai kalba neužtektinai, kiek daug sunkaus darbo buvo įdėta, kiek kartų nepavyko, kol pagaliau, tas vienintelis sprendimas buvo sukurtas.

Nėra greito kelio į sėkmę. O jei ir būtų, tai vis vien jis būtų sausakimšas. Diegti inovacijas reiškia įsileisti mokymosi ir nuolatinio tobulinimo kultūrą kiekvienam bendruomenės nariui ir kiekvienam diegiamam sprendimui.

 

Atsakymus ir sprendimus į šiuos 8 iššūkius turite rasti patys, bet visuomet smagu gauti pagalbos (ypač, kai ji nemokama)! Mes turime kaip tik tai, ko reikia kelionės pradžiai. Užsukite ir sužinokite daugiau: http://steamedu.eu/.

„sySTEAM“ projektą įgyvendina asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su konsorciumo partneriais iš įvairių šalių: Vilniaus Žemynos gimnazija (Lietuva), „Escola Virolai“ (Ispanija), „Kiviõli I High School” (Estija), „Sihtasutus Omanäolise Kooli Arenduskeskus“ (Estija), „The Catalan Foundation for Research and Innovation“ (Ispanija). Projektas finansuojamas iš Europos sąjungos Erasmus + programos lėšų.

Kaip technologijos keičia mokymąsi mokyklose?

Programavimas, robotika, virtualios laboratorijos, edukaciniai vaizdo žaidimai, 3D spausdinimas, fotonika, nanotechnologijos – šios naujai atsirandančios technologijos jau pasiekė mokyklas ir siūlo ugdymo procesui naujas galimybes. Asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su partnerinėmis iš Lietuvos, Estijos ir Ispanijos įgyvendina projektą „sySTEAM − sistemingas požiūris įgyvendinant STEAM ugdymą mokyklose“ (angl. sySTEAM – systematic approach for implementation of STEAM education in schools), kurio metu buvo parengtas tyrimas, apžvelgiantis, kaip skirtingos naujos technologijos gerina STEAM (angl. science, technology, engineering, art, math) technologijų taikymą mokyklose.

Vienas iš projekto rezultatų – jau šiuo metu praktiškai rinkoje egzistuojančių ir naujai atsirandančių technologijų analizė, vertinant jų panaudojimo ugdyme potencialą. Visos atrinktos technologijos pasižymi tuo, jog leidžia įgyvendinti mokymosi modelį, pagrįstą tarpdisciplininiais projektais bei problemų sprendimu.

Analizė skirstoma į 8 dalis, kurių kiekviena galėtų tapti bendrojo ugdymo sistemos dalimi: biotechnologijos, optika ir fotonika, vaizdo žaidimai, skirtingų programavimo kalbų naudojimas, robotika, virtualios laboratorijos, vaizdo žaidimai, 3D spausdinimas ir nebrangūs eksperimentai. Autoriai toliau kelia klausimą, kokia yra dabartinė šių technologijų panaudojimo situacija?

Kompiuterių kalbų programavimo įgūdžių vystymasis mokyklose, dėl nepakankamų investicijų į asmeninius kompiuterius, atsiradusius dėl nuosmukio Europoje 1990-aisiais, užsitęsė ilgą laiką. Tik 2004–2008 m. Europos ekonomikos augimo laikotarpiu, kompiuterių programavimas sugrįžo į ankstyvuosius ugdymo etapus. Mažesnės techninės įrangos išlaidos ir geras grafinis našumas išpopuliarino „Scratch“ (sukurtą 2015 m. ir iš dalies įkvėptą „Logo“), kaip standartinę vizualinio programavimo kalbą, pagrįstą manipuliuojant interaktyviais blokais, o ne rašant kodų eilutes. Šioje paradigmoje atsirado kitų kalbų, pagerinusių dalį funkcijų, kurios dar nebuvo visiškai ištobulinatos „Scratch“ programavimo kalboje. Šiuo metu programavimas yra įtrauktas į akademinę programą kaip kompiuterinių įgūdžių ir naujų technologijų dalis visuose švietimo etapuose daugumoje ES valstybių narių, ir tai laikoma pagrindiniu gebėjimu rengiant būsimus piliečius. Lietuvos mokyklose IT raštingumo ir informatinio mąstymo ugdymas taip pat yra aktyviai stiprinamas ir planuojama, kad nuo 2020 m. informacinių technologijų mokysis jau visi šalies pradinių klasių mokiniai, o vyresnių klasių mokiniams informatikos mokymas turės būti atsinaujintas iš esmės.

Programavimo darbai pradinėje ir vidurinėje mokykloje padeda vaikams gilinti tarpdisciplininius įgūdžius, skatinančius kritinį ir loginį mąstymą, problemų sprendimą, strategijų įgyvendinimą,  algoritmų analizę ir vertinimą, komandinį darbą ir, iš esmės, kūrybinį požiūrį į tikrovę.

Klasikinės robotikos programos leidžia dirbti su aspektais, kuriems išspręsti neužtenka tik grynai teorinio požiūrio. Formalių sąvokų perkėlimas į realybę yra pagrindinis iššūkis mokiniams, nes tai verčia susidurti su netiksliais duomenimis, kintančiais stimulais ir netobulais elementais. Yra ir daugiau teigiamų robotų naudojimo klasėje aspektų, pavyzdžiui, studentų motyvacijos mokantis didinimas, nes jie gali suvokti praktinį ir eksperimentinį požiūrį kaip žaidimą.

Virtualios laboratorijos (pvz., „Go-Lab“ projektas, „ChemCollective“, „3D Labs“, „Labster“, „VISIR“) suteikia puikią galimybę dirbti su įvairiais ugdymo turinio aspektais bei lavinti kompleksinius įgūdžius. Daugeliu atvejų, šiose sistemose naudojami ištekliai leidžia žmonėms praktiškai vizualizuoti procesus, kuriuos būtų sunku perduoti kitais būdais. Virtualios laboratorijos leidžia atlikti eksperimentus, kurių negalima atlikti mokyklų laboratorijose dėl pavojaus ar išlaidų (pvz., branduolinių ar genomo tyrimų). Kad virtuali arba nuotolinė laboratorija būtų veiksminga ugdymo kontekste, ji turi būti aktuali mokiniams. Šių dienų tendencijos yra sužaidybinimo strategijų ir virtualios realybės taikymas, kurių tikslas yra transformuoti nejudrias veiklas prieš kompiuterio ekraną į patrauklią patirtį.

STEM pagrindu veikiantys vaizdo žaidimai (viktorinų žaidimai ir mobiliosios programėlės) gali suaktyvinti svarbius socialinius mechanizmus, tokius kaip problemų sprendimas, empatija ir komandinis darbas. Tai siejasi su mokymosi veikiant (angl. learning by doing) idėjomis, tačiau sąveika su mokytoju šiuo atveju, taip pat vis dar yra reikalinga.

Mokslo populiarinimas, kokį mes žinome šiandien, prasidėjo 1980 m. žiniasklaidoje, pvz., pradėjus leisti „Cosmos“ ir kt. Šis pavyzdys paprastai yra laikomas pirmuoju nebrangiu švietimo šaltiniu, kurio tikslas – sukurti ir išplėtoti STEM mokslinius eksperimentus, kurie gali būti įtraukti į mokyklų mokymo programas, pagrįstas perdirbtomis arba pakartotinai panaudotomis medžiagomis, pvz., tuščiais plastikiniais buteliais arba panaudotais šiaudeliais. Šis naujas požiūris leidžia mokytojams kurti turinį iš įvairių dalykų, pvz., fizika, chemija, biologija. Tai skatina pamokų dinamiškumą ir patrauklumą bei didina mokinių motyvaciją.

3D spausdinimas, optika ir nanotechnologijos yra naujai  mokyklose atrandamos technologijos ir nors jų pritaikymas ugdymui yra dar tik ankstyvoje fazėje, jie vienareikšmiškai turi didelį potencialą STEAM mokyme.

Visą technologijų analizę galite rasti projekto svetainėje adresu: www.steamedu.eu.

„sySTEAM“ projektą įgyvendina asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su konsorciumo partneriais iš įvairių šalių: Vilniaus Žemynos gimnazija (Lietuva), „Escola Virolai“ (Ispanija), „Kiviõli I High School” (Estija), „Sihtasutus Omanäolise Kooli Arenduskeskus“ (Estija), „The Catalan Foundation for Research and Innovation“ (Ispanija). Projektas finansuojamas iš Europos sąjungos Erasmus + programos lėšų.

Kaip keitėsi inovacijų padėtis Lietuvoje?

Kęstutis Jasiūnas

Kęstutis Jasiūnas

2005 m. per apdovanojimų ceremoniją gavęs statulėlę, kuri išlaikė savo dizainą iki šių dienų, dr. Kęstutis Jasiūnas, UAB „EKSPLA“ vadovas sakė: „1992 m. buvo galima rinktis – eiti į gatvę, išvažiuoti į užsienį, ar eiti daryti verslo iš to ką moki“. Taigi, 1992 m. oficialiai gimė UAB EKSPLA, kurianti ir gaminanti lazerius, sudėtingus lazerinius kompleksus ir jų dalis. Mokslo komercializavimo keliu pasuko ir grupė biotechnologų, kurie įkūrė įmonę UAB „Fermentas“, dabar žinoma kaip „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Ji 2004 m. buvo viena pirmųjų įmonių, kuri gavo Žinių ekonomikos įmonės apdovanojimą. Dabar tai Lietuvoje ir pasaulyje žinomos įmonės.

Iššūkiai, kurie privedė prie sėkmės

Prof. habil. dr. Eugenijus Arvydas Janulaitis buvo vienas iš tų, kuris dėjo pagrindus pirmosioms Lietuvoje moderniosios biotechnologijos įmonėms. Jis sako, kad tai tapo įmanoma dėl to, kad prasidėjus „perestroikai“ buvo panaikinti apribojimai vesti derybas su užsienio klientais, vykti į susitikimus su jais bei potencialiais produktų platintojais, teikti produktus, nustatyti jiems kainas be tarpininkų ir prižiūrėtojų iš Maskvos. Tačiau prisimena, kad iššūkių būta daug.

„Atėjome į jau pasidalintą konkurentų pasaulinę rinką. Praktiškai neturėjome nors kiek reikšmingesnės patirties sėkmingam verslo vystymui, būtinų „minkštųjų“ kompetencijų (rinkodara, kainodara, reklama, intelektinės nuosavybės apsauga, derybos ir kt.). Tačiau mokėjome kurti ir gaminti itin aukštos kokybės inovatyvius produktus. Taip pat tarptautinėje erdvėje „Fermentas“ jau buvo žinomas dėka tyrimų rezultatų publikavimo užsienio žurnaluose (o atsidarius sienom ir dalyvavimo mokslinėse konferencijose), bei  savo produktų tiekimo būsimiems konkurentams užsienyje. Prie žinomumo prisidėjo ir užsienio žurnalistų straipsniai apie Fermento pasiekimus Lietuvai tapus nepriklausoma  Science žurnale (su skambiu pavadinimu “Lithuanian biochemist builds ezyme empire”), laikraščiuose. Sujungus šiuos palankius įėjimui į rinką faktorius su nuolatiniu siekiu kurti inovatyvius produktus bei kaupti minkštąsias kompetencijas pavyko palaipsniui išvystyti sėkmingą verslą, tiekiantį savo produktus į daugiau kaip 70 pasaulio šalių. O kai kuriose produktų grupėse net įgauti vieno iš rinkos lyderių statusą“, − teigia prof. habil. dr. E. A. Janulaitis.

Mokslininkui antrina lazerinės įmonės EKSPLA vadovas dr. Kęstutis Jasiūnas, kuris teigia, kad iššūkiai  buvo visi kokie tik galėjo būti: „Pirmas iššūkis, kad nežinojome kas yra rinka, kas yra marketingas, kas yra pardavimų koncepcija, ėjome ten, kur mumis netiki niekas. Niekas netikėjo, kad tie buvę „posovietai“ gali kažką gero sukurti. Eksporto irgi nelabai buvo. Sovietų Sąjungos laikais mes pardavėme vieną lazerį ir tik dėl to, kad Sovietų sąjunga užsidėtų pliusiuką, kad skatinamas eksportas. Vėliau pavyko išeiti į Japoniją rinką, nors ten nelabai žinojo kas yra Lietuva.“ Kęstutis pripažįsta, kad rizikos buvo tiek investuotojui, tiek jiems, tačiau ji pasiteisino.

„Antras iššūkis buvo viduje, Lietuvos kontekste. Klestėjo tie, kurie veža metalą, kitus produktus, ar Gariūnuose kažką parduoda. Ir buvo tokių kaip mes – kurie norėjo kažką kurti iš žinių. Mokslas nebuvo ant bangos. Nemažai šviesių protų susigundė greitai gaunamu pelnu, bet reikia pripažinti, kad vėliau kai jie pamatė, kad mokslą galima komercializuoti, jie jau buvo praradę reikiamus įgūdžius, kompetencijas“, − teigia dr. K. Jasiūnas.

Prof. habil. dr. Eugenijus Arvydas Janulaitis

Trūko ir informacijos, ir valstybės paramos

Abu pašnekovai sutaria, kad iššūkius būtų buvę įveikti lengviau, jei kas nors būtų padėjęs įgyti „minkštųjų“ kompetencijų, nes verslo vystymo pradžioje Lietuvoje nebuvo į ką kreiptis, trūko informacijos, kaip tai daryti. Konsultantai buvo tik užsienyje, o jie buvo arba brangūs, arba buvo sudėtinga juos pasirinkti, kadangi kompetencijų irgi nebuvo. Prof. habil. dr. E. A. Janulaitis teigia, kad vėliau pradėtos ugdyti darbuotojų kompetencijos: „Šiek tiek prakutę pradėjome ugdyti savo darbuotuojų minėtas kompetencijas finansuodami jų mokymąsi, įgydami rinkos apžvalgas (kartais itin brangias) ir t.t. Šioje vietoje paminėtina, kad su laiku bendrovė pribrendo ir sėkmingai įdiegė tokias inovacijas, kaip ISO standartai (pirmieji Lietuvoje), LEAN sistema ir daug kitų vadybinių, organizacinių inovacijų“.

ESKPLA vadovas prisimena, kad trūko ir valstybės paramos: „Valstybė buvo pasimetusi, dar tik kuriama, tad sisteminių veiksmų nebuvo. Pirmas dalykas, ką mes turėjom tokią kaip pagalbą, tai turbūt 1996 m., kai mums suteikė kreditą įrangai ir mes nusipirkom brangų silografą. Tada bankas suteikė kreditą, o valstybė kompensavo palūkanas. Dabar šių priemonių yra gausu, ir valstybė, manyčiau, daro pakankamai daug. Prioritetai keliami ten kur reikia, ne visose priemonėse optimaliai, bet iš principo viskas yra“, − teigia jis ir priduria, kad dabar reiktų daugiau iniciatyvos iš pačio verslo. Jis mano, kad reiktų pasiryžimo imtis daugiau rizikos, nes tai neatsiejama inovacijų kūrimo ir diegimo dalis. „Jeigu dalykai yra iki galo išbandyti, vadinasi, tai nebėra inovacija“, − sako jis.

Inovacijų padėtis šalyje nuo nepriklausomybės atkūrimo pakitusi

Bėgant metams požiūris į inovacijas keitėsi. Prof. habil. dr. E. A. Janulaitis teigia, kad ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu inovacijos buvo suprantamos gana vienpusiškai − kaip naujų produktų ir  procesų  kūrimas bei tobulinimas. Dabar, jo nuomone, tai suvokiama žymiai plačiau ir apima organizacines, vadybines ir kitas inovacijas, be kurių šiuolaikinis verslas sunkiai įsivaizduojamas. Taip pat priduria, kad žodžiais verslas visais laikais buvo raginamas būti inovatyviu. „Su laiku panaudojant ES  fondų lėšas radosi ir priemonės (tarp jų ir skirtos startuolių ekosistemos kūrimui), skatinančios ir remiančios  inovacijų kūrimą. Ar visada jos nukreipiamos racionaliausiu ir rezultatyviausiu keliu – diskutuotina“, − teigia jis.

Dr. K. Jasiūnas sutinka, kad požiūris į inovacijas bėgant laikui keitėsi: „Prisimenu maždaug apie 2000 m. vieno tokio ministro pasakymą „Kas čia jūsų tas High tech‘as… Kaip vienas baldų cechelis. Kiek čia jūsų yra, o triukšmo keliate daugiau nei tas cechelis…“  Buvo toks požiūris, o dabar jau aišku valdžios institucijose šnekant apie inovacijas esi priimamas teigiamai, palankiai“. Tiesa jis prideda, kad iš valstybės pareigūnų negatyvių atsiliepimų nėra, tačiau kartais iš tradicinės pramonės atstovų jų dar galima išgirsti. „Jie purkštauja, kad tos aukštųjų technologijų įmonės suvalgo daugiau paramos nei duoda naudos Lietuvai. O suvalgo daugiau, nes labiau atitinka kriterijus ir joms yra lengviau ją gauti.“

Vis dėlto dr. K. Jasiūnas pastebi, kad tam tikras ratas, kuris priima inovacijas, yra išsiplėtęs ir tos įmonės daro vis daugiau, ir daugiau: „Ratas įmonių, ar IT, ar lazeriai, ar robotika, ar biotechnologijų srityje, yra išsiplėtęs. Lyginant su anksčiau, ženkliai daugiau atsirado kompanijų, kurios neša didesnį indėlį į BVP ir jų veikloje žymiai daugiau atsiranda tų inovatyvių sprendimų. Bet to maža. Kaip pastūmėti tas pramonės gamybos įmones, kurių mažas cechelis kaip visas aukštųjų technologijų verslas Lietuvos, kad jos daugiau dėmesio atkreiptų į inovacijas, daugiau investuotų į technologijas, kurtų technologijas…? Šito dar trūksta“.

Kas stabdo inovacijų plėtrą Lietuvoje

K. Jasiūnas mano, kad Vilnių ir Kauną drąsiai įvardintų kaip inovacijoms palankia aplinka, tačiau kitiems miestams trūksta to. „Aišku gali būti, kad pas juos nėra to stūmimo, ir neatsiranda, kas norėtų ten kurtis. Kita vertus, jei ten norėtų kurtis verslas, nerastų žmonių, nes nėra palankios aplinkos. Ne žemės ar infrastruktūra svarbiausia, o žmonės. Nebūtina, kad kiekvienam regione būtų po inovatyvią įmonę, manau, užtenka kelių centrų didžiuosiuose miestuose, kad Lietuvą galima būtų vadinti inovacijoms palankia šalimi“. E. Janulaitis mano, kad dar gausu problemų, kurios trukdo Lietuvoje skleistis inovacijoms.

„Labiausiai biurokratiniame lygmenyje trūksta suvokimo apie viešojo sektoriaus (visų pirma, universitetų) funkcijas sukuriant prielaidas inovacijų atsiradimui ir vystymui. Universitetų funkcijos (skirtingai nei yra propaguojama) nėra skirti pagrindines jėgas verslo „aptarnavimui“, o vykdyti aukšto lygio fundamentinius ir taikomuosius tyrimus, kas yra būtina  prielaida inovacijoms atsirasti bei aukšto lygio specialistų ruošimui. Prieita iki to, kad ŠMM mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo priemonės panaudojant ES skiriamas lėšas savo esme pradeda mažai skirtis nuo ŪM analogiškų priemonių . Galų gale viskas baigiasi tuo, kad lėšos atimamos iš ŠMM ir atiduodamos ŪM. Taip strateginėje perspektyvoje kasama duobė inovacijų vystymui Lietuvoje“, – teigia E. Janulaitis.

Jis priduria, kad biurokratiniame lygmenyje formuojant priemones remti  inovacijas versle trūksta suvokimo, kad skirtingose verslo sektoriuose kuriant produktus išeisiančius į rinką esama savų ypatumų ir  reikalavimų jų savybėms. Skiriasi ir laikas per kurį galima pasiekti tikslą. Anot jo, viešieji pirkimai kartais gaišina tyrėjų laiką, stabdo darbus ir neprisideda prie inovacijų vystymo. Apie pastarąją problemą kalbama daug metų, bet pasiekti kai kurie palengvinimai problemos iš esmės nesprendžia.

Kita vertus prof. habil. dr. E. A. Janulaitis priduria, kad nepaisant to, jog Lietuvoje reikia pokyčių, vyksta ir daug teigiamų dalykų: „Kai matai sėkmingus startuolius ir jų steigėjų entuziazmą, susipažįsti  su įvairaus profilio  gamybinių  įmonių veikla peršasi išvada, kad Lietuva yra inovatyvi šalis“.

Proveržiui pasiekti, svarbu sukurti kokybinį persilaužimą visose švietimo grandyse

K. Jasiūnas mano, kad per nepriklausomybės laikotarpį pasiekėme daug. Tuo galima įsitikinti nuvažiavus į svečias šalis, kurios vystosi lėčiau. Visgi Lietuva lygiuojasi į pažangiausias valstybes, tokias kaip Skandinavijos šalys, į kurias pažvelgus suvoki, kiek daug reikia dar eiti į priekį. V. Janulaitis sutinka, kad sustoti negalime ir priduria, kad svarbu vaidmenį vaidina švietimas: „Reikia siekti didelę pridėtinę vertę kuriančio verslo indėlio į BVP prieaugio. Visų pirma, remtis tais sektoriais, kurie jau įrodė savo gyvybingumą bei vysto veiklą pasaulyje pripažintose prioritetinėse mokslo ir verslo kryptyse. Juos prioritetiškai remti, remiant universitetuose vykdomus mokslinius tyrimus ir studijas, kas užtikrintų tiek reikalingų specialistų rengimą, tiek naujų žinių ir idėjų kaupimą“, − sako V. Janulaitis.

Jis mano, kad proveržiui pasiekti, svarbu sukurti kokybinį persilaužimą visose švietimo grandyse: „Tai milžiniškas uždavinys, kurio sprendimas reikalauja gilaus suvokimo apie Lietuvos ateities (ne vien inovacijų) priklausomybę nuo padėties toje sistemoje, kompetencijų ir pasiryžimo permainom įgyvendinti. Visais lygmenimis – pradedant valdžia, baigiant (o gal pradedant) mokyklomis ir universitetais. Kol kas prošvaisčių nematyti. Taigi, ir ateitis miglota. Nebus taip, kad nieko nebus, bet nesusitvarkius su švietimo sistema nebus ir pagrindo ženklesniems proveržiams ateityje“.

Ūkio bei švietimo ir mokslo ministrai apdovanojo Žinių ekonomikos įmones

Žinių ekonomikos įmonės 2017 nugalėtojai

Žinių ekonomikos įmonės 2017 nugalėtojai

Šiandien paskelbtos pažangiausios „Žinių ekonomikos įmonės 2017“ keturiose skirtingose kategorijose – aukštųjų technologijų, paslaugų sektoriaus, tradicinės pramonės bei pažangiausių jaunų aukštųjų technologijų. Jas apdovanojo Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius bei Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.  Kartu su įmonėmis buvo pasveikintas ir šių metų Inovacijų švyturys, asmuo, savo asmeninėmis pastangomis labiausiai prisidėjęs prie inovacijų ekosistemos plėtros.

„Žinių ekonomikos įmonės“ apdovanojimų renginys yra seniausias tokio pobūdžio apdovanojimų renginys vidurio ir rytų Europoje, pradėtas prieš 14 metų. Per šį laiką buvo apdovanota daugiau nei 50 Lietuvą, kaip pažangią ir inovatyvią valstybę garsinančių įmonių bei asmenų.

„Apdovanotos įmonės ir asmenys – geriausias įrodymas, jog Lietuvoje gali gimti aukščiausio lygio inovacijos, sėkmingai konkuruojančios globaliame pasaulyje“, – teigė „Žinių ekonomikos forumo“ Tarybos pirmininkas, rizikos kapitalo fondo „Nextury Ventures“ generalinis direktorius Mindaugas Glodas. Anot jo, šie apdovanojimai yra lyg priminimas, kad žinioms imlus ir aukštą pridėtinę vertę kuriantis verslas yra pagrindas tvariam ir ilgalaikiam valstybės vystymuisi. Džiaugdamasis gerėjančia padėtimi, jis skatino neatsipalaiduoti: „nepaisant įvairių pasiekimų ir gerėjančių šalies rodiklių – sustoti nevalia. Ir toliau dideles pastangas turime dėti gerindami verslo aplinką, keldami švietimo kokybę, nes kitos valstybės taip pat nesnaudžia“.

Už netradicinį požiūrį ir pasiektą proveržį kuriant unikalius sprendimus, pažangiausia aukštųjų technologijų sektoriaus įmone buvo apdovanota UAB „Elgama sistemos“. UAB Elgama sistemos – lietuviško kapitalo įmonė – jau 23 metus kurianti ir tiekianti įvairioms rinkoms išmaniųjų duomenų nuskaitymo sistemų aparatinę ir programinę įrangą.

Už mokslu grįstą aukštos pridėtinės vertės paslaugų teikimą ir tarptautiškumo puoselėjimą pažangiausia paslaugų sektoriaus įmone pripažinta UAB „Wix.com“. Internetinių puslapių kūrimo platforma, leidžianti žmogui neturinčiam programavimo žinių susikurti verslo valdymo instrumentą. Šia platfoma naudojasi jau daugiau nei 110 milijonų vartotojų visame pasaulyje.

Už tikslingą išteklių optimizavimą ir modernios krypties pasirinkimą tradicinėje pramonėje apdovanojama pažangiausia tradicinės pramonės įmonė − UAB „Biržų duona“. Įmonėje šalyje veikianti nuo 1953 m. kurianti įvairius technologinius sprendimus duonos kepimui. Originalus gaminys – viso grūdo ruginė duona be pridėtinio cukraus ir pridėtinių mielių.

Už sparčią plėtrą ir galimybę klientams įgyvendinti idėjas greitai, įrodant, kad nieko nėra nepasiekiamo „Sėkmingiausia jauna aukštųjų technologijų įmonė 2017″  apdovanojama − UAB „Optogama“. Įmonė kuria ir projektuoja unikalius itin kompaktiškus akiai saugaus spektrinio diapazono lazerius, taip pat kuria ir gamina kitus lazerius, lazerinius ir optinius prietaisus lazerinio medžiagų apdirbimo, analitiniams bei medicininiams taikymams.

„Inovacijų švyturys” – už motyvaciją veikti Lietuvos labui, bendradarbiavimo tinklų kūrimą, talentų ir investicijų pritraukimą bei inovatyvių idėjų puoselėjimą apdovanojamas prof. dr. Rolandas Meškys.

Be laimėjusių į finalinį etapą Žinių ekonomikos įmonės kategorijoje buvo patekusios šios įmonės: AB „Auga group“, UAB „Uoga Uoga“, UAB „Elitnet“, UAB „Softneta“, UAB „Froceth“, UAB Inovacinė firma „MKDS“. Sėkmingiausios jaunos aukštųjų technologijų įmonės: UAB „Kvantiniai šviesos instrumentai“, UAB „Oxipit“, UAB „Inovatyvių procesų sprendimai“, UAB „SneakyBox“. Į finalinį atrankos etapą „Inovacijų švyturio“ nominacijos kategorijoje patekę asmenys: Eglė Čiuoderienė, žaidimų kūrimo studijos „SneakyBox“  verslo plėtros vystymo vadovė ir Algirdas Stonys, bendrovės „Telesoftas“ įkūrėjas ir vadovas.

„Žinių ekonomikos įmonės“ apdovanojimus organizuoja asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ kartu su partneriais UAB „EKSMA“, UAB MGF „Šviesos konversija“ ir dienraščiu „Verslo žinios“. Apdovanojimų rėmėjai: UAB „Amilina”, UAB „Pirmas žingsnis” ir UAB „Mobiliųjų telefonų techninis centras”.

24 valandas per parą veikiantis internetas anksčiau atrodė kaip stebuklas

Internetas, technologijos tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Turbūt nėra ir organizacijos, kuri savo veiklą galėtų įsivaizduoti be šių mums kasdien savaime suprantamų atributų. Viena iš pirmųjų Žinių ekonomikos įmonės apdovanojimą 2004 m. pelnė asociacija „Langas į ateitį“, teigusi, kad interneto plėtra prisideda prie konkurencingo žmogaus ugdymo. „Jei konkurencingas žmogus, konkurencinga ir valstybė“, − mano asociacijos vadovė Loreta Križinauskienė.

2002 m. niekas nedrįso net pagalvoti, kad 3 metų projektui vykdyti įsteigta asociacija savo veiklos tęstinumą išlaikys iki 2018-ųjų metų. Aljansą įsteigusios socialiai atsakingos verslo įmonės jau tada suprato, kad 9 procentų interneto skverbtis palyginus su kitomis ES šalimis yra labai maža  (šiandien – 76 proc.). Loreta teigia, jog tada buvo suvokta: savaiminio vystymosi nepakanka, reikia didesnio postūmio, kryptingumo. „Tas postūmis buvo mūsų aljanso įsteigimas informacinės visuomenės plėtros spartinimui Lietuvoje. Tie patys judėjimai įvyko ir Latvijoje, ir Estijoje, tačiau drįsčiau teigti, kad sėkmingiausiai pasisekė, regis, Lietuvoje“, − teigia L. Križinauskienė.

Šiuo metu asociacijos veikla apima Europos Sąjungoje vykstančių iniciatyvų koordinavimą Lietuvoje, įvairių Lietuvos ir Europos komisijos projektų įgyvendinimą, susijusių su saugiu elgesiu internete, skaitmeninių gebėjimų ugdymo kursų organizavimu gyventojams. „Šiuo metu susipažįstame su naujomis mokymo metodikomis, išbandome kitų šalių patirtį, visą tai kaupiame, ir planuojame tas naujoves panaudoti dideliame nacionaliniame projekte. O savo veiklą pradėjome nuo projekto, kurio paskirtis buvo įkurti viešuosius interneto prieigos taškus. Tam projektui privatus verslas ir valstybė skyrė milžiniškas lėšas. Veikla tęsėsi kur kas ilgiau nei planuota, nes paaiškėjo, kad neužtenka tik infrastruktūros – žmonėms reikia gebėjimų ja naudotis“, − pasakoja L. Križinauskienė.

Viešųjų interneto prieigos taškų projektas buvo įvertintas kaip itin naudingas Lietuvai: jis išsirutuliojo ir pritraukė visuomenės, valdžios, struktūrinių fondų, Bill ir Melinda Gates fondo dėmesį. „Apjungus lėšas šiandien Lietuvoje turime 1200 viešųjų interneto prieigos taškų tinklą. Projekto aktualumas, suinteresuotų šalių dėmesys ir valstybės pagalba lėmė, kad šis projektas virto į nacionalinį“, − prisimena asociacijos vadovė.

Križinauskienė teigia, kad 2002-2004 m. buvo be galo  įdomus laikotarpis: „Teko daug važinėti po Lietuvos regionus. Kiekviena viešoji biblioteka yra savivaldybės žinioje, todėl reikėjo rasti visiems bendrą sutarimą. Beje, kaip ir šiandien, taip ir tada didžiuosiuose miestuose situacija buvo gerokai geresnė ir informacinių technologijų gebėjimų lygis žymiai aukštesnis nei regionuose. Jeigu lyginčiau su šiandien diena, tada važinėjant reikėjo žmones įtikinėti ir aiškinti: kas yra internetas, kad jis veikia 24 valandas, kad po darbo grįžus jis vis dar veikia, kam jo reikia, kaip jis pagreitintų gyvenimą, jį palengvintų ir t.t. Regione jokiu būdu neatmesdavo interneto prieigos taško idėjos, tik reikėdavo įdėti daugiau laiko, daugiau pastangų vietinei savivaldai paaiškinti, pabendrauti. Aš galiu pasakyti, kad požiūris buvo labai teigiamas, net ir tais metais, kai internetas buvo naujovė.“

 Asociacijos vadovė prisimena, kad nors tada ir reikėjo agitacinės kampanijos, buvo įvairių įdomių ir juokingų klausimų bei situacijų:  „Atsimenu, parašau elektroninį laišką merui maždaug 2003 metais. Laukiu. Pirma, antra, trečia diena − atsakymo nėra. Tada jam skambinu, paklausiu apie laišką ar gavo, o jis sako: „man dar sekretorė neatspausdino ir neatnešė laiškų“. Šiandien tokios situacijos jau  nebėra,  pasikeitė mūsų savivaldybės“.

Dabar asociacija glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos  savivaldybių viešosiomis bibliotekomis, kuriose įsteigti interneto prieigos taškai. Per šiuos metus ten dirbantys žmonės įvairių fondų ir projektų lėšų dėka galėjo tobulinti savo žinias mokymuose: „Galiu teigti, kad bendradarbiaujame su  ta infrastruktūra, nuo kurios ir pradėjome. Idėja, kuri pelnė mums ŽEF apdovanojimą 2004-aisiais metais, puoselėjama iki šiandien.“

Križinauskienė džiaugiasi, kad šie centrai ir interneto plėtra bendrai prisidėjo ir prie bibliotekų misijos permąstymo: „Viešieji interneto prieigos taškai tam ir atsirado Lietuvoje, kad jie būtų tie centrai, į kuriuos žmonės galėtų ateiti nemokamai pasinaudoti internetu. Mano manymu, bibliotekos išlaikė savo orų statusą Lietuvoje dėl to, kad sutiko įsileisti  viešuosius interneto prieigos taškus. Praktiškai tai suveikė kaip nauja trauka, net padidino lankytojų skaičių tas metais. Manau, kad labai didelis pasiekimas yra tai, kad biblioteka suprato savo misijos ir pokyčių svarbą. Joms atsirado dar vienas naujas uždavinys: gyventojų skaitmeninių įgūdžių tobulinimas, todėl ir jų personalas turi daug mokytis, ką jis sėkmingai daro. Drįsčiau teigti, kad bibliotekos tapo regiono  edukaciniais centrais.“

Natūralu, kad pasikeitus mūsų gyvenimo būdui ir tempui, pasikeitė ir žmonių skaitmeninių įgūdžių tobulinimosi būdai. „Jei prisimintume  2004 m. kompiuterinio raštingumo mokymus, besitęsiančius keturias savaites, tai pamatytume, kad ši metodika šiandien jau visiškai netinka. Mes turime prisitaikyti prie šių pakitusių poreikių, prie greitėjančio gyvenimo tempo. Stengiamės žmonėms koncentruotai ir tikslingai pateikti mokymosi medžiagą, todėl rūpinamės  galimybe pasirinkti iš kelių mokymosi paketų,ar iš modulių susidėlioti patiems tai, ko reikia. Skirtingo amžiaus grupių poreikiai ir žinių lygis skiriasi. Kodėl turėtume juos mokyti to paties?“, − pasakoja L.Križinauskienė.

L. Križinauskienė mano, kad nepaisant iššūkių, labai svarbu paruošti žmogų šiai skaitmeninei erai. „Galbūt mokykloje jau neturėtų būti tokios pamokos kaip informacinės technologijos. Informacinės technologijos galėtų būti integruota į kiekvieną pamoką, tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Pastaraisiais metais dirbame su mokyklų bibliotekininkais, socialiniais pedagogais, mokytojais,  kuriems yra labai aktuali saugaus interneto, patyčių tematika. Mūsų veiklos pradžioje  apie saugumą internete buvo kalbama mažai, tai nebuvo įvardinta kaip didelė grėsmė. Tačiau asmens duomenų apsauga, patyčios elektroninėje erdvėje, melagingos naujienos tampa vis labiau aktualiomis temomis“, − sako asociacijos vadovė. Ji pastebi, kad formaliosios švietimo sistemos rolė yra labai svarbi, bet ji prisitaiko per lėtai. Tad mes, „nevyriausybininkai“, prisidedame prie šių iššūkių sprendimo. „Nesu tikra, kad švietimo sistema kada nors 100 % prisitaikys prie informacinių technologijų vystymosi tempų. Jeigu mokytojas nepriartės prie tų jaunų žmonių skaitmeninio pasaulio, mano manymu, jie nesusikalbės dėl žinių atskirties. Dėl to gali kilti ir konfliktai , nesupratimai, nepagarba“. Vis dėlto L. Križinauskienė nusiteikusi optimistiškai ir mano, kad svarbu pasitikėti jaunimu, suteikti jiems reikalingas sąlygas, leisti veikti: „Noriu, kad Lietuvoje būtume unikalūs, išskirtiniai, o mūsų jaunimas turėtų originalių idėjų ir erdvės jas skleisti, tad tiesiog leiskime ir padėkime jiems jas realizuoti, nes sąlygas jau turime“.

Silpniausia švietimo politikos grandis – įgyvendinimas

Arminas_zef

Lietuvos rezultatai buvo įtraukti į bene svarbiausią EBPO švietimo srities leidinį „Education at a Glance 2016“ (liet. „Žvilgsnis į švietimą“). Praeitą savaitę vyko pasaulinis šio leidinio pristatymas ir ta proga Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtas Lietuvos duomenų aptarimas.

Šiame svarbiame renginyje, nors buvo kviestos visos, sugebėjo savo atstovus atsiųsti vos trys partijos. Suprantama, rinkiminis laikotarpis ir rasti galimybių sudalyvauti renginyje nėra lengva, bet juk čia ne eilinis „žvilgsnis į švietimą“… Žiniasklaida ypatingo dėmesio šio tyrimo duomenų pristatymui taip pat neskyrė, rodos, lyg nieko ir neįvyko.

3 „geros naujienos“ ir iššūkiai

Pirmoje renginio dalyje EBPO ekspertas Thomas Weko trumpai pristatė pagrindines išvadas, kurias, remdamasis ir kitų tyrimų rezultatais papildė ŠMM strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas. Kaip ir dera mandagiam svečiui, Thomas pradžioje įvardino 3 mūsų švietimo sistemos stiprybes, kuriomis galime džiaugtis:

  1. didelė vaikų įtrauktis į ankstyvąjį ugdymą ;
  2. didelis procentas žmonių, turinčių bent vidurinį išsilavinimą;
  3. ir kaip visada – didelė aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių dalis.

Geros, nors ne visai naujienos, bet visuomet svarbu dar kartą išgirsti patvirtinimą. Dėl dalies šių „gerovių“ Lietuvoje vis dar vyksta aršios diskusijos, ypač aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų skaičiaus. Valstybei naudinga turėti daug išsilavinusių piliečių, bet išsilavinusių realiai, o ne „ant popieriaus“. Galvodami apie aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, turime nepamiršti, jog to, ką daro dalis aukštųjų mokyklų, aukštuoju mokslu liežuvis neapsiverčia vadinti.

Po gerų naujienų perėjome prie finansavimo klausimų, kur esame stipriai atsilikę nuo EBPO šalių vidurkio. Atsiliekame pagal švietimui skiriamų lėšų kiekį nuo BVP (ir dar nemažą dalį vėjais paleidžiame), vienam mokiniui (tiek pradiniame, tiek viduriniame, tiek aukštajame moksle, tiek imant visų vidurkį) tenkanti pinigų suma, lyginant su vidurkiu, yra mažesnė daugiau nei 1.5 karto.

Vėliau vykusioje ekspertų diskusijoje T. Weko pateikė daugiau analizės rezultatų bei paminėjo EBPO matomus didžiausius iššūkius Lietuvos švietimo sistemai. Tik keli jų:

  1. mokinių rezultatai (remiantis PISA) atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio, o taip pat ir nuo visų kaimyninių valstybių;
  2. mokyklos esmė vis dar išlieka pasiruošimas egzaminams, o ne realių kompetencijų įgijimas;
  3. suaugusiems trūksta gebėjimo spręsti problemas (remiantis PIAAC);
  4. aukštas mokytojų amžiaus vidurkis (41 proc. Lietuvos mokytojų vyresni nei 50 m. EBPO šalių vidurkis – 30 proc.);
  5. tarptautiškumo trūkumas Lietuvos aukštajame moksle.

Ką galima daryti?

Variantų yra įvairių, tikslas gali būti pasiekiamas skirtingais keliais. Svarbiausia, galvojant apie priemones remtis duomenimis ir nustoti išradinėti dviračius (EBPO ataskaita stipriai prisideda prie abiejų). Kai paklausiau Thomo, į kurias valstybes mums derėtų žiūrėti ir siekti perimti gerąsias patirtis, atsakymas buvo paprastas (ne, ne Suomija) – Estija ir Lenkija. Tiek kultūriškai, tiek probleminiu kontekstu panašios į Lietuvą valstybės, kurios per pastaruosius metus savo švietime padarė didžiulius proveržius.

Savo ruožtu, pasidalinsiu keliais siūlymais, kurie galėtų prisidėti prie Lietuvos švietimo sistemos gerinimo:

  1. Nuosekliai daryti mokyklas savarankiškesnes. Visų pirma, daugelis pažangių valstybių (įskaitant ir tą pačią Suomiją) suteikia gerokai daugiau laisvės pačioms mokykloms. Nereikia imti ir dabar visiems tai padaryti, tačiau palaipsniui, suteikiant daugiau laisvės priimti finansinius, personalo, ugdymo turinio sprendimus mokykloms, demonstruojančioms gerus rezultatus mes pagaliau įgalintume pačią pedagoginę bendruomenę.
  1. Mokykloms turi vadovauti tinkami asmenys. Verslas žino, koks svarbus kiekvienai organizacijai yra vadovas, o štai švietime, kartais tai pamirštama. Nors įvairūs tyrimai rodo, kad nuo mokyklos vadovo gali priklausyti net 40 proc. mokinių pažangos. Atrenkant mokyklos vadovus turi dalyvauti ir tėvai, ir mokiniai ir socialiniai partneriai, o vadovų atestacija turi vykti vertinant vadovo darbą jo darbo vietoje.
  1. Atnaujinti švietimo kokybės užtikrinimo sistemą. Lietuvoje bendrojo ugdymo įstaigų išorinis vertinimas įteisintas 2007 m. iki dabar mes sugebėjome įvertinti vos kiek daugiau nei 40 proc. mokyklų (vokiečiai per 7 metų laikotarpį įvertino 100 proc….).
  1. XXI a. reikalingų kompetencijų ugdymas. Tam, kad vaikai būtų ugdomi šių kompetencijų, pirmiausia, reikia užtikrinti, kad jas turėtų patys mokytojai. ŠMM šiuo metu kaip tik rengia vidutinės trukmės ir ilgalaikius kvalifikacijos kėlimo prioritetus, tad tai gali tapti pirmu realiu žingsniu sprendžiant šią problemą. Bet, žinoma, kol nebus iš esmės reformuota pedagogų rengimo sistema („didžiausia beprotybė yra nuolat darant tą patį tikėtis kitokių rezultatų“), tol vargu ar sulauksime proveržio.
  1. Aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacija. Mes esame per maži ir per daug išsibarstę, kad būtume įdomūs ir konkurencingi. Turime sutelkti savo mokslinį potencialą, nes tik tuomet galėsime tikėtis proveržio.

Įgyvendinimas, įgyvendinimas ir dar kartą įgyvendinimas

Lietuvos švietimo ekspertai, dalyvavę diskusijoje vardino, jog daugiausiai problemų švietime turime, nes nesame įsivardiję aiškios švietimo vizijos. Sutinku su šia pozicija tik iš dalies, nes jei iš tiesų norėtume matyti bendrą švietimo tikslą, tai jį ir matytume. Jis yra užkoduotas ir Lietuvos pažangos strategijoje 2030 (be švietimo ten išvis nė iš vietos), ir Valstybinėje švietimo strategijoje mes galime jį nujausti, o jei ir dar trūksta – tai galima pasižiūrėti į Geros mokyklos koncepciją.

Tarptautiniai ekspertai dažnai giria Lietuvos strateginius dokumentus ir labai dažnai siūlo daugiau dėmesio skirti politikos įgyvendinimui. Neabejotinai, čia turime būtent šį atvejį. Susitarti dėl galutinio tikslo reikia, bet jei mes nepradėsime įgyvendinti visų savo strateginių susitarimų, tai prieš kitus rinkimus bandysime susitarti iš naujo. Mūsų dokumentuose numatytas integruojantis skirtingus dalykus ugdymas (bet bendrosios dalykų programos tam nepritaikytos, mokytojai nemokomi to daryti) ir individualizuotas mokymas bei pažangos vertinimas (bet ir vėl per mažai žmonių, tai geba daryti) ir t.t.

Tad kol mūsų siekiai nebus apibrėžti laike ir neturės konkrečių rodiklių, kol nuolat nematuosime savo pažangos ir priimdami sprendimus nesiremsime duomenimis, tol nei vizija, nei narystė EBPO, nei naujas ministras nepadės.

Tobuliname švietimą? Pradžioje susitvarkykime stalą

Arminas_zef

Prologas

Norite dirbti produktyviau? Pirmas žingsnis – susitvarkykite savo darbo vietą. Taip byloja ne tik populiarių patarimų knygelės, bet ir rimti vadybos ekspertai. Jei nebus tvarkos, kaskart sugaišite daug laiko, kol sugebėsite rasti reikiamą pieštuką ar popieriaus skiautelę su svarbiais užrašais. Dar daugiau – šis patarimas turi ir mokslinį pagrindimą, kaskart pertraukus darbą dėl kažkokios smulkmenos mes sugaištame iš tiesų ne tas kelias sekundes, o net keletą ar kelioliką minučių (priklausomai nuo žmogaus), kol pilnai grįžtame į darbinę būseną.

Sakysit, o tai prie ko čia tas švietimas? Mano galva, švietime turime būtent šią „higieninę“ problemą – dar nesusitvarkėme savo darbo stalo, o jau bandome pradėti rimtai dirbti. Kaskart neradę tinkamų įrankių ar nepasiekę nustatytų (ir dažniausiai visai ne ambicingų) rodiklių, užuot analizavę šios pasekmės priežastis, imame ir pakeičiame siekiamus tikslus.

Man labai simboliškai tai primena tuos pačius pertrūkius, kuriuos sukelia nesutvarkytas stalas – mes nesugebame išlaikyti savo fokuso (beje, tai simptominė Lietuvos politikos liga, švietime pasiekusi ūminę stadiją), kryptingai siekti išsikeltų tikslų, susikoncentruoti į pačių svarbiausių priemonių įgyvendinimą. Ir tai kartoja visi – nuo didžiausių srities autoritetų ir ekspertų iki standartinių komentatorių ar visiškų profanų. Visi jie sutaria dėl to. Kodėl? Nes tai akivaizdu. Taip pat akivaizdu, kaip tai, kad belgai prieš italus vakar atrodė beviltiškai.

Bet visgi, grįžkime prie šio komentaro esmės. Švietimo ir mokslo ministerija šiuo metu rengia „Pedagogų rengimo, skyrimo, kvalifikacijos, veiklos vertinimo, atestacijos ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos kaitos kryptis“ ir tai yra labai šauni iniciatyva. Buvo suburta ir išorinė darbo grupė, vyko ir vieša konsultacija – teko asmeniškai dalyvauti tuose procesuose. Daug šiuose formatuose iškalbėtų dalykų ir pasiūlymų tikrai geri ir potencialiai galintys pagerinti švietimo padėtį Lietuvoje. Dėl kai kurių galima dar padiskutuoti, bet esmė ne juose.

Esmė yra nesutvarkytame stale. „Nesutvarkytu stalu“ aš šiuo atveju vadinu 30+ tūkstančių pedagogų kariauną, kurią turime Lietuvoje. Įvairių tyrimų (pradedant ir taip pamėgtais EBPO PISA tyrimais ir baigiant atskirų mokslininkų publikacijomis) rezultatai rodo, kad mokytojai yra bene svarbiausias veiksnys, lemiantis vaikų pasiekimus (ne tik rezultatus, bet ir pažangą). Tad niekam nekyla klausimų, jog šių specialistų korpusas turi būti ypatingai stiprus, jei norime teigiamo rezultato. Bet Lietuvoje taip nėra, mes nuolat skundžiamės, jog pedagogų profesijos prestižas prastas, pedagogų atlyginimai maži, pedagogai neugdo XXI a. būtinų kompetencijų (analitinis, kūrybinis mąstymas ir t.t.), nes patys jų stokoja.

Nota bene: Lietuvoje yra daugybė nuostabių mokyklų ir puikių pedagogų, labai džiaugiuosi, jog su nemaža dalimi tenka dirbti drauge, bet tų šauniųjų tikrai ne 35 tūkstančiai.

 

„Darbo vietos“ tvarkymasis

Šiai situacijai ir formuluojamam pasiūlymui labai tiktų lietuvių dažnai naudojamas priežodis „atskiri pelus nuo grūdų“. Manau, jog susitvarkyti galima būtų vadovaujantis šiais 5 žingsniais:

  1. Susitarti dėl „gero mokytojo“ kriterijų (būtinų ir kaip anglai sako „nice to have“ atributų);
  2. Išrikiuoti visus Lietuvos mokytojus pagal šiuos kriterijus – juos atitinkantys mokytojai bus mūsų švietimo sėkmės garantas;
  3. Tiems mokytojams, kuriems trūksta visai ne daug iki atitikimo kriterijams pasiūlyti specializuotas kvalifikacijos tobulinimo programas ir „timptelti“ iki „gero mokytojo“;
  4. Tiems mokytojams, kurie vienose srityse yra labai stiprūs, o kitose labai silpni pasiūlyti kitas galimybes švietimo sistemoje (būti naujų mokytojų mentoriais, duoti daugiau ekspertinio darbo ir t.t.) – bet juos būtina išlaikyti švietimo sistemoje, nes jie turi sukaupę didžiulę patirtį;
  5. Tiems mokytojams, kurie jau prigeso, yra pensinio ar arti pensinio amžiaus padėkoti už neįkainojamą jų darbą ir panaudojant ES SF lėšas pasiūlyti orų pasitraukimą į užtarnautą poilsį.

Jei po šio išskirstymo dar būtų likę mokytojų (tikiu, kad jei ir būtų, tai ne daugiau kelių šimtų), kurie nepatenka nei į vieną iš išvardintų kategorijų arba kitaip sakant yra tiesiog prasti mokytojai, kurie visiškai negeba dirbti su vaikais, tai juos paprasčiausiai reikėtų atleisti.

Ką tai duotų?

  1. atsilaisvintų dalis pinigų šiuo metu esančių švietime ir juos galima būtų perskirstyti per likusius mokytojus (jei pasivytume Europos Sąjungos vidurkį pagal vienam mokytojui tenkančių mokinių skaičių, tai sutaupytume net trečdalį atlyginimų lėšų) – ir nereikėtų jokios ilgalaikės atlyginimų kėlimo programos, nes tai įvyktų čia ir dabar;
  2. pedagoginį darbą liktų dirbti tie žmonės, kurie iš tiesų yra geriausiai pasiruošę, todėl tai teigiamai turėtų atsiliepti ir mokymosi kokybei;
  3. tai leistų realiai suvokti kiek ir kokių pedagogų šiandien Lietuvoje mes turime. Ne kiekybiškai, o kokybiškai;
  4. visų svarbiausia, tai sustiprintų profesijos prestižą. Toks žingsnis parodytų, kad sistema sugeba sėkmingai tvarkytis, kad joje lieka tik geriausi ir tai paskatintų visuomenę vėl pradėti pasitikėti švietimu, o dar svarbiau, tai paskatintų jaunus ir gabius žmones patikėti, kad pedagogo profesija Lietuvoje turi ateitį!

Epilogas

Žinoma, to neužteks. Tokiu būdu mes tik susitvarkysime stalą (beje, suomiai nuo to ir pradėjo), o tada reikės pradėti dirbti (sutvarkyti dar aibę kitų egzistuojančių problemų). Visos sistemos per dieną nepakeisime, bet jei pradėsime tai daryti dabar, pirmuosius vaisius skinsime už dvidešimt metų.

Prieš savaitę buvau Suomijoje, Suomijos Parlamento Ateities komiteto kvietimu, pasidalinti ekspertinėmis įžvalgomis apie švietimo ateitį (bet apie tai kitą kartą). Šio vizito metu teko bendrauti su suomių politikais, profesoriais ir mokytojais. Išsivežiau sustiprėjusią nuostatą, kad švietimas turi nuolat save perkurti, nes gyvenimas nestovi vietoje. Tokia nuostata gyvena ir suomiai, kurie nepaisant savo šalies pasiekimų, lygiai taip pat kaip ir mes bando suspėti su sparčiu technologiniu tobulėjimu ar tinkamiau ugdyti XXI a. reikalingas kompetencijas.

Skirtumas tik vienas – suomiai savo švietimą perkuria jų pačių apibrėžtose rėmuose (nusimatytame tiksle), kuris nesikeičia jau beveik penkis dešimtmečius. Būtent šis nuoseklumas yra jų sėkmės garantas.

Darbdaviai, aukštųjų mokyklų vadovai ir studentai – prieš aukštųjų mokyklų valdymo pokyčius

Seime grįžus prie Mokslo ir studijų įstatymo svarstymo ir dar kartą atnaujinus diskusijas dėl aukštųjų mokyklų valdymo modelio, savo nuomone šiuo klausimu pareiškė ir socialiniai partneriai. 14 organizacijų, atstovaujančių verslą, aukštųjų mokyklų (AM) vadovus, jaunuosius mokslininkus ir studentus pateikė bendrą poziciją, kurioje reiškiamas palaikymas dabar galiojančiam aukštųjų mokyklų valdymo modeliui.

„Lietuva prieš 6 metus žengė pozityvų ir ryžtingą žingsnį, pertvarkant aukštųjų mokyklų valdymo modelį, kuris buvo sukurtas remiantis pažangių valstybių praktika. Šiandien matome įvairių interesų grupių norą ir siūlymus „patobulinti“ šį modelį ir esame sunerimę, jog jie gali grąžinti tas problemas, kurios jau sėkmingai pradėtos spręsti“, – teigė vienas bendros pozicijos iniciatorių, asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorius Arminas Varanauskas.

Bedrame organizacijų rašte Seimo nariams remiamasi ir praeitų metų pabaigoje Europos universitetų asociacijos parengta publikacija, kurioje akcentuojama aukštųjų mokyklų vadovų vaidmens svarba. Atkreipiamas dėmesys, jog įtvirtinus šiuo metu galiojantį aukštųjų mokyklų valdymo modelį buvo aiškiai atskirtos tarybų bei senatų funkcijos, vadovo rinkimus priskiriant būtent tarybų kompetencijai. Šis sprendimas leido sustiprinti ir AM vadovo instituciją.

„Niekas nekvestionuoja senato svarbos ir jo atsakomybės akademiniuose reikaluose, bet tai, jog funkcijos padalintos yra labai gerai. Išorinių narių įtraukimas į AM valdymą sukūrė realias prielaidas kokybinei plėtrai ir mes jau matome to pavyzdžių Lietuvoje. O jei atskirose aukštosiose yra kažkokių problemų, tai nereiškia, kad visas modelis prastas. Reikia tiesiog imti ir tas problemas spręsti, užuot svarsčius siūlymus, kurie grąžintų dešimtmečiu atgal“, – kalbėjo A. Varanauskas.

Bendrą poziciją pasirašė asociacija „INFOBALT“, asociacija „Investors‘ Forum“, asociacija „Žinių ekonomikos forumas“, Lietuvos darbdavių konfederacija, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija, Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga, Lietuvos Kolegijų direktorių konferencija, Lietuvos lazerių asociacija, Lietuvos pramonininkų konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos studentų sąjunga, Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos verslo konfederacija, Vilniaus universiteto Studentų atstovybė.

Pozicijos tekstas.

Forumo “IKT taikymas šiuolaikinėje mokykloje: gerosios patirties pavyzdžiai”

Partneriai

IKT taikymas šiuolaikinėje mokykloje: gerosios patirties pavyzdžiai

Forumo vaizdo įrašą rasite pranešimo apačioje.

Skaitmeninė erdvė: priemonės ir metodai, padedantys suvokti literatūros kūrinį ir jo kontekstus mokykloje | Vilniaus Užupio gimnazija | lietuvių kalbos mokytoja Lina Cholinienė

Praktinis programinės įrangos naudojimas specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymui | Vilniaus „Vilties“ specialioji mokykla-daugiafunkcinis centras | vyr. logopedė Eglė Bužavienė ir logopedė ekspertė Valerija Liaudanskienė

Elektroninė mokinio byla | „Saulės“ privati gimnazija | IT mokytojas, IKT koordinatorius Gintaras Sereika

IKT naudojimas Vilniaus Žirmūnų gimnazijos valdyme | Vilniaus Žirmūnų gimnazija | IT sistemų kūrėjas, mokytojas Darius Bakšys

Microsoft švietime | Microsoft Lietuva | švietimo programų vadybininkė Ingrida Stankevičienė

Tiesioginės transliacijos mokiniams, neturintiems galimybės pamokos metu būti klasėje | Vilniaus Ozo gimnazija | matematikos mokytoja Dijana Švaikevičienė

Mobiliosios klasės kūrimas. Iššūkiai ir nauda | Vilniaus Gabijos gimnazija | direktoriaus pavaduotojas ugdymui Andrius Kniška

Kahoot – mokomasis žaidimas pamokose | Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija | mokytoja Alma Molytė

3D spausdinimas bei mokymosi ištekliai internete | Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazija | mokytoja Lina Steponavičienė

Forumo vaizdo įrašas